Velta, koks jausmas sugrįžti į profesiją?
Velta: Nepaprastai geras. Paskutinį kartą filmavausi 1983-iaisiais. Paskui buvo dvidešimt ketverių metų pertrauka, kol 2007-aisiais nusifilmavau tuo laiku populiariame seriale „Garbės kuopa“. O dabar, ačiū Dievui, prasidėjo vaidmenys kino filmuose. Man labai brangus vaidmuo Tomo Vengrio juostoje „5½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“. Už jį buvau nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui. Filmavimas su pertraukomis truko metus. Tas aktorystės po ilgos pauzės skonis – lyg išsipildžiusios svajonės. Pagaliau darau tai, ko norėjau visą gyvenimą.
Kol dirbau dėstytoja, nuolat trūko laiko. Visas gyvenimas buvo vien darbas: iš ryto – studentai, tada parbėgi namo, rūpiniesi šeima, tvarkaisi, popiet vėl skubi pas studentus. Anksčiau, jei kur ir kviesdavo vaidinti, atsisakydavau: paskaitos, studentai, negaliu... Kai su Vytautu pagaliau nusprendėme, kad nebedėstysime, o ir sūnūs užaugo, savo gyvenimo gyventi išėjo, kiek daug laisvės atsirado!
Vytautas: Mokyti vaidinti – nepaprastas darbas. Jei tavo studentui vaidmuo nepavyksta, jei profesijoje nesiseka, tu niekad nekaltini jo – kaltini tik save. Kad neišmokei, neįdėjai, neatskleidei... Visą laiką jauti atsakomybę už savo mokinį. Kurse būna ir dvidešimt, ir virš dvidešimties žmonių. Tokių kursų mes su Velta devynis išleidome. Todėl kai atsisveikinome su pedagogika, lyg našta nukrito... Pamenu, einu Vilniuje Gedimino prospektu į teatrą repetuoti, neskubu, laisvai kvėpuoju, žinau, kad vakare laukia mylimas spektaklis – ne per sunkus, dėl jo nereikia iš proto išsikraustyti. Priešais ateina viena gerbiama aktorė, mano kolegė. „Anuži, ko tu toks laimingas?! Net nepadoru į tave žiūrėti!“ – pasipiktina. Sakau: „Suprask... Aš nebedėstau!“
Kada tarp jūsų su Velta įsiplieskė meilė?
Vytautas: Pirmame kurse. Paskui susipykome ir