Širdis į kulnus nusirito po tokių jūsų žodžių. Kodėl sudeginote?!
Nusibodo, kad daug jų primena ne tokius jau ir svarbius dalykus. Seniau kino bandymai vykdavo keliais etapais. Pirmas – fotografuoja ir žiūri, ar tinki. Turi šypsotis, būti susirūpinęs, rimtas, piktas... Įsivaizduokite, kiek atrankų nuotraukų turėjau, nes bandymų buvo labai daug, ir ne vien filmuose, kuriuose vėliau dalyvavau. Gal kitam aktoriui tai – svarbus atminimas, bet man – tik darbo rutina. Juo labiau kad tų darbų – ne vienas: yra teatras, kinas, teatro studija, muzika. O dar yra asmeninis, vaikų ir anūkų gyvenimas...
Jūsų pagrindiniai kūrybos namai tebėra Valstybinis jaunimo teatras. Kiek jau metų?
Pirmą vaidmenį jame atlikau 1983-iaisiais – vadinasi, jau keturiasdešimt trejus. Bet po mėnesio iškeliauju į pensiją. Įdomu, kaip bus. Labai įdomu... Tai – lyg kokia riba, kurią galbūt peržengsi nė nepastebėjęs, o gal ir kokių rimtų pokyčių dėl to įvyks. Svarbiausia, jokio baisaus jausmo man žodis „pensija“ nekelia. Mūsų profesija leidžia dirbti ir būnant pensinio amžiaus, nes scenoje reikia ne vien jaunimo.
Yra aktorių, kurie sako: „Sulauksiu pensijos – ir viso gero.“
Nepažįstu tokių. Užtat pažinojau aktorių, kuris mirė scenoje: mano mokytojas, puikus aktorius
.