Garsūs žmonės istorijoje palieka ryškų ar mažiau pastebimą pėdsaką, tačiau kaip ir visi mirtingieji visuomenės akiratyje išbūna tik ribotą laiką. Tiesa, kai kuriems nusišypso laimė ar atsakomybė tą dėmesio naštą ant savo pečių nešti iki pat dienų galo. Jūsų dėmesiui – 7 nuotraukos ir šių sustabdytų akimirkų istorijos. Tai puikus būdas prisiminti, kaip jaunystėje atrodė ne tik mūsų legendos, bet ir jų populiarumo pradžią ar patį žydėjimą liudijęs laikmetis.

Kompozitoriui Faustui Latėnui šiemet gegužę būtų sukakę septyniasdešimt. Prieš šešerius metus netikėtai mirusio sutuoktinio jubiliejų menotyrininkė Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ būtinai paminės: „Mes buvome labai skirtingi žmonės, bet meilė pasirodė stipresnė už visus skirtumus. Net už mirtį.“

Vytautas P. BLOŽĖ (1930–2016) – išskirtinio statuso lietuvių poetas, daugybės populiarių estradinių dainų tekstų autorius ir vertėjas, keistuolis atsiskyrėlis ir novatorius, į mūsų literatūrą atnešęs šventraščių išmintį, mitų paslaptingumą bei folkloro poetiką (pats šį trejetą vadino Aukštybių balsu, tapusiu jo įkvėpimo šaltiniu).

Tarpukariu užsisakyti baldų dailininko Jono PRAPUOLENIO (1900–1980) komplektą buvo prestižo reikalas – į jį kreipdavosi pasiturintys inteligentijos, ką tik susiformavusio kultūros ir politikos elito atstovai: žavėjo vienetiniai stilingi, tautiškumą ir modernumą jungiantys baldai. O jo rankų darbo rėmai tebesaugo muziejuje esančius Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus.

Kai 1994-ųjų kovo 2-ąją tuometinio Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro Mažojoje salėje įvyko spektaklio pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie“ premjera, niekas nenujautė, kad tai taps istoriniu, vienu garsiausių Vilniaus mažojo teatro pastatymų. Jau pirmasis spektaklis sulaukė visiško triumfo, ir tapo aišku, kad atverstas naujas teatro puslapis.

„Mane stebina, kad kiti pradeda matyti ne žmogų, o jo metus“, – sako šiemet 94-ąjį gimtadienį pasitiksianti scenos kalbos dėstytoja, docentė, poetė, aktorė Marija Meilė KUDARAUSKAITĖ. Tačiau ir ji pati gali smarkiai nustebinti – neįtikėtinai gera atmintimi, autentiškai užfiksavusia Lietuvos istorijos lūžius, puikiu humoro jausmu ir tuo, kad iki šiol savanoriauja: moko norinčius prasmingai ir raiškiai skaityti.

Oficialioje Vlado DAUMANTO (1885–1977) biografijoje rašoma jį buvus kunigu, diplomatu, kolekcininku, valstybės simbolikos kūrėju. Tačiau Vladislovu Dzimidavičiumi pakrikštyto berniuko gyvenimo kelyje būta daug daugiau intriguojančių posūkių: jis mylėjo moteris, grūmėsi su skolomis, kaupė meno ir bibliofilines vertybes, o gyvenimą baigė kaip emigrantas, Čikagoje gyvenančių bičiulių namo pusrūsyje, apsuptas gausybės knygų lentynų ir turėdamas vienintelį norą – kad jo kolekciją pamatytų Lietuvoje.

Kasdienybės dainiumi vadinto dailininko Vincento SLENDZINSKIO (1838–1909) ryškiausi kūriniai priskiriami Lietuvos dailės aukso fondui. Tačiau pirma personalinė menininko paroda surengta tik praėjus 117 metų nuo jo mirties.