XXI amžiaus žmogus naudoja 50 UV apsauginius kremus, valgo iš ūkininkų rankų, vairuoja elektromobilius, investuoja į virtualias kriptovaliutas ir ieško televizijos pramogos alternatyvų. Internete prasidėjęs lygiagretusis gyvenimas diktuoja naujas tendencijas, atsiranda nauji kino žiūrėjimo įpročiai, nors pats kinas – jis amžinas.
Tai, kas dešimtajame dešimtmetyje dar buvo „normalaus“ gyvenimo ekvivalentai, šiandien susiduria su dideliu alternatyvos pasipriešinimu kiekviename žingsnyje. Sintetiniai marškinėliai dar niekada nebuvo tokie alergizuojantys, greitasis maistas – toks nemadingas, polietileno maišeliai – tokie pavojingi, pinigai – neverti jiems uždirbti skiriamo laiko, o televizija – neverta laiko, skirto praleisti žiūrint reklamą.
Ir nors „video on demand“ platformos, skirtos vaizdo įrašus žiūrėti kada nori ir kur nori, startavo tame pačiame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, šių technologijų vaisius pasaulis įgudo raškyti pastaraisiais metais.
Tokie kanalai milžinai, kaip „Netflix“, „Amazon“ savo žiūrovus visame pasaulyje jau skaičiuoja šimtais milijonų, siūlydami galimybę pasižiūrėti norimą vaizdo įrašą, filmą ar serialą bet kokiame ekrane, pasirinkus iš beribio serverio turinio, taip pat ir išskirtinai jiems sukurtus serialus ar filmus.
Tačiau lietuviai mieliau žiūri savas interneto televizijas, svarbi priežastis – kalba. Lietuvių kinematografo gerbėjams netgi sukurtos specializuotos platformos, pavyzdžiui, kinofondas.lt.
„Smagu, kai yra kino stalčius, kuriame rasi bet ką. Nori dramų – atsidarai, susirandi, mėgaujiesi. KinoFondas yra lietuviško kino spintelė, toks lietuviško kino katalogas. Net jei mažiau domiesi juo, kartais pravartu ką nors gero prisiminti, ar jei kas nors ką nors rekomendavo – pasižiūrėti, – sako Kauno Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos programos lektorius, aktorius Gytis Ivanauskas. – Aš žinau ne vieną bičiulių kompaniją, kuri kartą per mėnesį organizuoja kino vakarus pas kažką namuose.
Man labai graži tokia tradicija, kai susirenka draugai, pasigamina vakarienę, pasižiūri gerą filmą... Visi pratę greitai pasmerkti, girdi, jau lietuviškas kinas tai neva kažkokia etiketė, kad bus š. O aš prieštaraučiau. Yra labai gražių darbų. Kita vertus, man atrodo, kad dabartinė kino situacija tikrai pagerėjo, lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimt metų. Ir žanrų yra įvairiausių, ir temų skalė labai plati. Vieni geresni, bet vėlgi – daug kas priklauso ir nuo biudžeto, ir nuo aktorių kastingo, daug lemiančių dalykų yra. Bet kad lietuviškas kinas yra blogas kinas – tikrai nesutikčiau ir netgi neigčiau.“
Aktorius pasakoja, kad nekantraudamas pamatyti naują kino industrijos produktą, bėga į išankstinius seansus kino teatruose. „O man įdomius užsienio serialus, kurie pasaulyje jau parodyti, o mūsų televizijų eteryje dar nėra, susirandu internete, susimoku ir pasižiūriu, – teigia G. Ivanauskas. – Kita vertus, kino filmai neturi galiojimo laiko ir terminų, todėl juos įdomu pasižiūrėti vėl ir vėl.“
Šiuo metu KinoFondo platformoje galima pasižiūrėti 426 filmus (dar 2017 metais jų buvo 292), iš jų – 308 filmai yra nemokami, kiti 118 kainuoja ne daugiau 2,9 euro, kai kurių juostų peržiūrų kaina nesiekia ir 1 euro. Internetinio KinoFondo lobyno peržiūros jau artėja prie pusės milijono (2017-ųjų pradžioje jų buvo 37 664), platforma turi 1122 registruotus vartotojus.
Nors augimas – akivaizdus, vis dėlto lietuviški interneto vartojimo ypatumai vis dar lemia tai, kad žiūrovai siunčiasi filmus iš įžūliai veikiančių piratinių svetainių, dažnai net neįtardami, kad jos – kaip tik tokios, ir kad tokių torrentų turinys yra nelegalus, net jei filmo peržiūra – mokama.
„Reikia laiko ir informacijos sklaidos, kad žmonės suvoktų, jog naudodamiesi piratinėmis bazėmis jie palaiko autorinę vagystę ir, tam tikru požiūriu, prisideda prie jos. Kaip mus moko viena aktyvi socialinė akcija, „biški pavogti“ negalima ir „biški vagių“ nebūna. Todėl tokių platformų kaip, pavyzdžiui, filmai.in tiesiog reikia atsisakyti, išmesti tai iš galvos ir iš savo elektroninių įrenginių“, – sako audiovizualinių autorių teisių asociacijos AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas.
Kartu D. Vaitiekūnas džiaugiasi, kad šį laikmetį, kai nišiniai, alternatyvūs dalykai tampa prioritetiniais, lietuviškas kinas ir jį siūlančios platformos atsiduria ant naujosios mados bangos, ir „video pagal pareikalavimą“ siūlantys oficialūs streaming‘o kanalai sparčiai populiarėja, nes turi daugybę pranašumų. Pavyzdžiui, taupo žiūrovo laiką ir nepririša jo prie vietos ar paros meto, kai transliacija vykdoma pagal iš anksto numatytą programą. Šiuo atveju žiūrovas yra savo kino salės šeimininkas ir pats sau TV programų direktorius.