Apie meilę teatrui, šeimai ir šaliai, kurioje gimė, žinomas aktorius Marius REPŠYS (32) kalba taip paprastai, kad suabejoti neįmanoma. O štai prisipažinimas, kad jei ne keletas tėvų sprendimų, šiandien jį pažinotume kaip Michailą Koganą, gerokai nustebina. „Lietuviško kraujo beveik neturiu, nors visada save laikiau lietuviu“, – šypteli Marius.
Jis – vienas iš LRT laidos „Patriotai“ viršaičių, sumaniai ir linksmai vadovaujančių projekte besivaržančių miestų komandoms. „Kiekviename laidos filmavime sutinku žmonių, labai mylinčių savo kraštą. Jie aršiai kovoja už savo miestą, į kovą įtraukia ir mus, viršaičius. Dar ir dar kartą įsitikinu, kaip man gera gyventi Lietuvoje...“ – nė kiek nekoketuodamas prisipažįsta Marius.
Mariau, ką tau pačiam reiškia patriotizmas?
Stengiuosi vengti žodžio „patriotiškumas“, nes jis man labiau asocijuojasi su kažkuo radikaliu ar labai nacionalistišku. Man priimtinesnis žodis „pilietiškumas“. O pilietiškumas man reiškia daug: pilietiškai auklėti vaikus, atlikti pareigą – pareigą gatvėje pakelti šiukšlę ar per rinkimus eiti balsuoti. Kažkur nugirdau Motinos Teresės žodžius: „Nori pakeisti pasaulį – grįžk namo ir mylėk savo šeimą.“ Ar galima pasakyti taikliau?
Nesu lietuvis: mano tėvas – grynų gryniausias žydas, mama – totorė, o jos kraujas maišytas su rusų. Lietuviško kraujo beveik neturiu, nors visada save laikiau lietuviu.
Esi tos nuomonės, kad šalies patriotais arba, kaip tu sakai, piliečiais tampama, o ne gimstama?
Manau, nė vienas negimėme būdami patriotai, tačiau ir negaliu pasakyti, kad patriotiškumo ar pilietiškumo mane išmokė tėvai. Nežinau, kas man įdiegė meilę savo šaliai, bet, įtariu, viskas prasidėjo studijų metais, kai atėjo suvokimas, kur gyvenu, ką veikiu ir dėl ko. Gyventi Lietuvoje man tiesiog gera – labai myliu savo namus, kraštą ir čia gyvenančius žmones.
Nesu lietuvis: mano tėvas – grynų gryniausias žydas, mama – totorė, o jos kraujas maišytas su rusų. Lietuviško kraujo beveik neturiu, nors visada save laikiau lietuviu. Iš tikrųjų mano pavardė turėtų būti Kogan, bet tėvai norėjo mane apsaugoti ir vietoj žydiškos tėvo pavardės davė senelio – mamos tėčio – pavardę. Mano tėtis – Michailas. Iki septynerių metų Michailas buvau ir aš, o tada vieną dieną tapau Mariumi. Po Sausio 13-osios įvykių tėvai turbūt bijojo, kad dėl vardo mokykloje turėsiu problemų – vaikai tyčiosis, engs. Buvau darželinukas ir man jau tada nepatiko, kad vaikai mane vadina Mišutka (iš rusų kalbos – Meškiuku). Kaip iš Michailo tapau Mariumi, neprisimenu, o štai vaikų žodžius ėmiau giliai širdin ir prisimenu iki šiol.
Dabar gyvename laikais, kai vardų kaitalioti nebereikia. O ir vardas Michailas man pradėjo patikti... Kai nuvažiuodavau pas vyresnįjį brolį ar kitus gimines į Ukrainą, mane visada visi vadindavo Miška, broliui aš iki šiol esu Michailas.
Tavo šaknys – Ukrainoje?
Mano tėtis – Ukrainos žydas. Tiesa, išsiskyręs su mama emigravo į Izraelį, gyveno ten dvidešimt metų, bet prieš porą mėnesių mirė... Devyneriais metais vyresnis brolis Dima taip pat gyveno Ukrainoje, tačiau persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. O aštuoneriais metais jaunesnis brolis Mantas gyvena čia, Lietuvoje.
Su tėčiu, kai išvažiavo, palaikėte ryšius?
Ne. Gal ir pats esu dėl to kaltas – niekada nerodžiau iniciatyvos. Kita vertus, jis taip pat nerodė didelio noro su manimi bendrauti. Žinau, jis gyveno labai vargingai, dirbo sunkius darbus, buvo uždaras žmogus. Taip susiklostė – nieko nepadarysi. Kai mirė, nuvažiavau į Izraelį, pirmą sykį dalyvavau žydiškose laidotuvėse – buvo įdomu (šypteli). Pats iš savo istorijos pasimokiau bent tiek, kad dabar stengiuosi daugiau bendrauti su artimaisiais nei anksčiau.
Šiandien gal ir būčiau kūno kultūros mokytojas, jei ne atsitiktinė pažintis su teatru.
Jauni žmonės profesiją neretai pasirenka matydami tėvų, brolių, seserų pavyzdžius. Tavo šeimoje kas nors buvo susijęs su teatru?
Niekas! O dabar jau esame dviese – aš ir Mantas, pasirinkęs studijuoti režisūrą. Aktorystė nebuvo mano vaikystės svajonė. Dar būdamas paauglys norėjau tapti treneriu ar fizinio lavinimo mokytoju, tad baigęs mokyklą su malonumu dabartiniame Edukologijos universitete pradėjau studijuoti kūno kultūrą. Iš šalies atrodo – keistas pasirinkimas, o aš šioje profesijoje nematau nieko smerktino ar gėdingo, negana to, įžvelgiau joje visai neprastų perspektyvų...
Šiandien gal ir būčiau kūno kultūros mokytojas, jei ne atsitiktinė pažintis su teatru. Kai buvau pastudijavęs dvejus metus, sulaukiau pasiūlymo Operos ir baleto teatro pastatyme „Skrajojantis olandas“ dalyvauti kaip akrobatas. Būtent tada pirmą kartą pajutau teatro skonį. Likau pakerėtas. Jau netrukus vaidinau studentų teatre „Palėpė“, dar po metų įstojau į režisieriaus Gintaro Varno kursą Muzikos ir teatro akademijoje.
Scenoje esi dešimt metų. Galėtum visiškai nedvejodamas atsakyti, kuris vaidmuo tau atrodo svarbiausias ir reikšmingiausias?
Vandalas „Išvaryme“ iki šiol yra stipriausias mano darbas teatre. Nuo spektaklio premjeros praėjo jau daugiau nei penkeri metai, bet žiūrovai, taip pat – režisieriai vis dar mane tapatina su šiuo vaidmeniu. Ir tegul. Jei tinku tokiems vaidmenims – nesiginčysiu. Į tai žiūriu paprastai: jei galiu vaidinti tokius kaip Vandalas, kodėl nevaidinti? Protingesni režisieriai mato, kad galiu vaidinti ne tik banditus, jie duoda ir kitokių vaidmenų. Manau, puikiai su jais susitvarkau (juokiasi).
Vandalas – vaidmuo, kuriam apibūdinti tinka ne visai teatrinis apibūdinimas: šoviau – ir pataikiau. Man pasisekė. Žinoma, darbo taip pat nemažai reikėjo įdėti, bet visada paprasčiau atlikti tuos vaidmenis, kuriems užtenka tavo asmeninės patirties. Aktorystė – tokia profesija: kasdieniame gyvenime privalai gerti viską – ir teigiamas, ir neigiamas emocijas. Žinoma, daug ką scenoje galima sugalvoti, sufantazuoti, bet ne visada pavyksta. Vandalas – nesugalvotas. Kažkada mane supo nemažai į jį panašių žmonių, ir, jei atvirai, jis – tai kelių mano pažįstamų miksas.
O jie apie tai žino?
Tikrai ne! Tie žmonės „Išvarymo“ nematė, o ir nemanau, kad juos reikėtų kviesti į teatrą (juokiasi).
„Išvarymo“ tema buvo aktuali prieš penkerius metus, tokia tebeliko, o gal net dar aktualesnė atrodo šiandien. Tu pats niekada neturėjai minčių išvažiuoti, emigruoti iš Lietuvos?
Kad ir kaip sunku buvo – ne. Buvo laikas, kai žmonės visiškai nėjo į teatrą. Į šešių valandų trukmės „Šekspyriadą“ ateidavo dvidešimt, trisdešimt žiūrovų, o už tai gaudavome dvidešimt litų honorarą. Pinigų neturėjau, bet ir pabėgti nenorėjau. Nei iš teatro, nei iš Lietuvos. Sako, teatras – terpė, į kurią patekus neįmanoma ištrūkti. Pažįstu krūvą aktorių, kurie išėjo iš teatro, bet grįžo. Kodėl? Jie patys turbūt to nežino. Aišku tik tiek, kad jei patenki į teatrą – lieki jame iki gyvos galvos, tai – nuosprendis visam gyvenimui.
O per tą gyvenimą būna visko: ir labai sekasi, ir labai nesiseka. Būna, visas pasaulis tarytum nusisuka nuo tavęs: nė vienas režisierius tavęs nebemato, pradedi suvokti, kad esi niekam neįdomus. Tai laikas, kurį privalai iškentėti. Kai kuriems ta kančia trunka trumpai, kitiems – ilgiau. Kai kurie iki keturiasdešimtmečio laukia savo supervaidmens, kiti jį gauna anksčiau, o paskui ir vėl tenka laukti kažko svarbaus. Žinau, dabartinė mano sėkmė ir populiarumas taip pat išgaruos, o tada ir vėl lauksiu, kol iššausiu ir „Auksinį scenos kryžių“ gausiu (šypteli).
Teatre jaučiuosi savas. Džiaugiuosi, kad vaidinu būtent šiame teatre, – atsidurti Nacionaliniame dramos teatre visada buvo mano svajonė. Pamenu, ėjome su žmona pro teatrą, buvau ką tik įstojęs į akademiją, ir pasakiau: „Vaidinsiu šiame teatre ir šitos mūzos tikrai man šypsosis.“
Sėdėjau prie kompiuterio, vertinau interneto puslapius, nors nė velnio apie tai nenutuokiau. Aš taip blogai dirbau, kad kiekvieną mėnesį laukiau, kada mane atleis.
Kai esi pirmakursis, negalvoji, kur reikės dėtis baigus studijas. Besimokydamas trečiame ar ketvirtame kurse pradedi aiškiai suvokti, kad esi niekam nereikalingas. Tada apima siaubas. Kaip sakoma, reikia daug žolės apkakoti, kol pavyksta pasiekti, ko taip trokšti. Aš ir kakojau... Kai gimė mūsų su Vaida dukrelė Greta, nusprendžiau išeiti iš teatro. Maniau, susirasiu normalų darbą, nereikės nervintis, kaip išlaikyti šeimą. Ir susiradau: sėdėjau prie kompiuterio, vertinau interneto puslapius, nors nė velnio apie tai nenutuokiau. Aš taip blogai dirbau, kad kiekvieną mėnesį laukiau, kada mane atleis. Pats neišėjau. Sukandęs dantis sėdėjau, nes reikėjo pinigų. Kiek galėjo, padėjo žmona, o vieną dieną paskambino firmos vadovas ir pasakė, kad įmonė uždaroma. Koks laimingas tada jaučiausi! Ir ne todėl, kad gavau neblogą išeitinę (nors tai irgi svarbu), bet dėl to, kad supratau, jog nebereikės kankintis.
Iškart po to nuėjau į „Išvarymo“ aktorių atranką ir vėl grįžau į teatrą. Manau, tai buvo pats netikėčiausias atsitiktinumas mano gyvenime. Iki tol režisierius Oskaras Koršunovas manęs nebuvo nei matęs, nei apie mane girdėjęs. Kai skaitėme pjesę, Oskaras paklausė, ką noriu vaidinti, pasakiau – Vandalą. Paprašiau leisti bent pabandyti, o ir Ainis Storpirštis mane užstojo, tačiau režisieriaus, regis, ta mintis nesužavėjo. Vis dėlto kai Vandalą turėjęs vaidinti Algirdas Gradauskas susirgo, vaidmuo teko man, o 2011 metais už jį dar ir „Auksinį scenos kryžių“ gavau. Paskui jau buvo visi kiti spektakliai: „Katedra“, „Mūsų klasė“, „Jelizaveta Bam“, pats naujausias darbas – Adrejus Prozorovas Yanos Ross spektaklyje „Trys seserys“.
Pastaruoju metu tavęs daug ir televizijoje. Viskam užtenka laiko?
Jei viską gerai susidėlioji, tuomet jo užtenka viskam – ir šeimai, ir teatrui, ir netgi šachmatams.
Šachmatams?!
Šachmatai – didžioji mano aistra, kasdien žaidžiu jais internete. Pirmą kartą prie lentos atsisėdau mokydamasis magistrantūroje, žaidžiau ketverius metus, bet apleidau. O dabar jau kokius metus ir vėl negaliu atsiplėšti. Žaidžiu ne tik todėl, kad patinka, bet ir dėl to, kad jaučiu šachmatų naudą: jie lavina atmintį, reakciją, kūrybiškumą.
O štai fizinį sportą ir treniruotes apleidau, nors jaučiu, kad reikėtų bent pabandyti surasti viduriuką: ir protą palavinti, ir sportu užsiimti. Buvo laikas, kai sportavau labai intensyviai. Turbūt pamenate, kaip atrodžiau prieš metus ar porą, kai iš mažo aktoriaus tapau dideliu (juokiasi)? Nežinau, kodėl ir kam, bet vieną dieną nusprendžiau prisiauginti raumenų masės. Esu maksimalistas: jei darau – darau iki galo. Jei auginti raumenis – tai tiek, kad kostiumai plyštų (juokiasi).
Čia kaip su bulimija: matai, kad veidrodyje stovi jau sunkiai beatpažįstamas žmogus, o tu vis tiek nori dar ir dar daugiau raumenų. Sakiau sau: „Aštuoniasdešimt penki kilogramai – riba.“ Kur tau! Ir devyniasdešimt, ir šimtas nebuvo riba – sustojau tik ties šimtu penkiais. Vieną dieną tiesiog pamaniau: „Mariau, o kam tau to reikia? Juk tau net vaidinti sunku: vos pajudi, dūsti...“ Kojos nebejudėjo taip, kaip norėjau, dingo plastiškumas, net rankų už nugaros susidėti nebegalėjau... Laimei, sveikas protas grįžo.
Anksčiau po spektaklio aktoriai eidavo vyno išgerti, o dabar visi skuba kuo greičiau namo, tad apie aktorių bohemą žinau tik iš knygų.
Šachmatai, sportas, šeima... Pataisyk, jei klystu, bet tu niekada nebuvai bohemiško gyvenimo būdo entuziastas?
Nesu bohemiškos sielos, o ir vakarėliai man visai nepatinka – smagiau su šeima pabūti. Man didesnė vertybė nueiti su vaiku į teatrą, nei iš vakaro gerai praleisti laiką su kolegomis, o kitą dieną nepakilti iš lovos. Niekada gyvenime negėriau... Na, gerai, buvau keletą kartų girtas, bet tai man visai nepatiko. Užtat į sceną išgėręs niekada nelipau. Anksčiau girtam į sceną lipti buvo norma, o dabar išgėręs spektaklio nesuvaidinsi – dabar teatras greitesnis, reikalaujantis daugiau ištvermės. Anksčiau po spektaklio aktoriai eidavo vyno išgerti, o dabar visi skuba kuo greičiau namo, tad apie aktorių bohemą žinau tik iš knygų (šypteli).
Tavo žmona Vaida – toli nuo teatro?
Vaida dirba su finansais – rimtą, bet nuobodų darbą nuo 8 iki 17 valandos (juokiasi). Susipažinome dar mokykloje. Neseniai suėjo septyniolika metų, kai esame kartu, o tai reiškia, kad drauge mes – daugiau nei pusę gyvenimo. Kas padeda išlaikyti tvirtus santykius? Atvirumas, nuoširdumas, stiprus ryšys, kalbėjimasis. Mes daug ir apie viską kalbamės – tai didžiausia mūsų šeimos vertybė ir stiprybė.
Nesu šeimyniškas. Vinį gal ir įkalčiau, bet pusę metų neprisiversčiau to padaryti. Kaip ir elektros lemputės turbūt neįsukčiau. Ką padarysi, juk visur geras būti negali – turi ko nors nemokėti ir nesugebėti (juokiasi). Laimei, žmona jau seniai su tuo susitaikė ir keisti manęs nebando, verčiau meistrą iškviečia arba kreipiasi pagalbos į tėtį.
Apskritai esu be galo dėkingas Vaidai. Už besąlyginį supratimą ir palaikymą. Net tada, kai būnu nepakenčiamas ir blogas emocijas išlieju ant artimiausių ir brangiausių žmonių. Tai ji prieš pusantrų metų padėjo man išbristi iš krizės, į kurią įklimpau dėl persitempimo, pervargimo. Jaučiu, kad imdamasis projektų vieno po kito ir vėl lipu ant to paties grėblio. Pažadėjau sau: baigsiu, ką pradėjęs, ir daugiau nieko naujo nesiimsiu. Ilsėsiuosi. Taškas.
