Aktorius Rokas Petrauskas – apie naują vaidmenį, šeimos palaikymą ir nerealią svajonę

„Būtų idealu ir kurti, ir turėti laiko sau, ir šeimai. Deja, bet balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo yra tik sunkiai pasiekiama scenos žmonių svajonė“, – neabejoja pašnekovas.

Šeima jį pačiu užimčiausiu metu visada palaiko, nes tikrai pasitaiko ir tokių etapų, kai darbo „fronte“ įsivyrauja spengianti tyla – tada R.Petrauskas namuose praleidžia didesnę dalį laiko.

​ „Šiuo metu yra aktyvusis laikotarpis. Laikas – užimtas, bet nėra ko skųstis, nes aktoriui darbas šiais keistais laikais yra prabanga. Mes esame priklausomi nuo projektų idėjų, režisierių vizijų, pandemijų ir daugybės kitų dalykų, o juk ne kasdien yra kuriami vaidmenys būtent tau“, – neslepia pašnekovas.

Paklaustas, kokio tipažo personažus jam dažniausiai tenka vaidinti, R.Petrauskas šypsosi – geriečius nevykėlius. Tokio stiliaus vaidmuo jam patikėtas ir naujoje režisieriaus Ramūno Cicėno komedijoje „Nuomonių (de)formuotojai“, kurios premjera numatyta vasario 17 d. Ignalinos kultūros ir sporto centre.

Tą patį mėnesį „Kitokio teatro“ spektaklis dar apsilankys Tauragėje, Alytuje, Vilniuje, Ukmergėje ir Panevėžyje, o kovą keliaus į kitus Lietuvos miestus – Kauną, Biržus ir t.t.

„Su mano personažu publikai susitapatinti tikrai bus lengva. Jis turėtų patikti daugeliui. Ypač todėl, kad tarsi savitame pasaulyje gyvenantis nevykėlis iš tiesų taps istorijos laimėtoju“, – apie įkūnijamą telekomunikacinių sutrikimų specialistą pasakojo R. Petrauskas.

​Anot jo, komedijoje svarbų vaidmenį atliks ir populiaraus dabar užsiėmimo – nuomonės formavimo atstovė, personažus įtraukiančios meilės peripetijos, kaimynų draugystė bei kiti pikantiški ar šmaikštūs niuansai. Spektaklyje žiūrovai išvys ir visiems puikiai pažįstamas teatro, kino, TV žvaigždės – Oneidą Kunsungą/Editą Užaitę, Ainį Storpirštį/Šarūną Gedvilą, Nerijų Gadliauską.

„Vaidmeniu dalinsiuosi su Nerijumi, o teatro mylėtojai žino, kad kiekvienas aktorius tą patį personažą gali pateikti savaip. O tai suteikia galimybę patikusiu spektakliu mėgautis kartą, dar kartą ir dar kartą“, – pastebi R.Petrauskas.

Tai, anot jo, vienas iš pagrindinių kino ir teatro skirtumų. Filmavimuose, ypač televizijoje, viskas vyksta greitai , o vaidmuo lieka toks, koks buvo suvaidintas filmavimo metu – jo nebepataisysi, nebepatobulinsi. Tuo tarpu teatre su kiekvienu išėjimu į sceną personažas įgauna vis daugiau spalvų, niuansų, išryškėja jo charakteris.

„Svajonių vaidmuo? Neturiu tokio. Nuoširdžiai. Turiu svajonių suvaidinti su tam tikrais aktoriais arba dirbti su kai kuriais režisieriais. Bet tai ne apie vaidmenį. Keletas svajonių jau išsipildė, bet tikrai ne visos. Kartais, net ir mažytis vaidmuo, bet su stipriais kolegomis, duoda tau šimtąkart daugiau naudos nei pagrindinis vaidmuo“, – sako R.Petrauskas.