Madai visada reikia įkvėpimo. Jo geriausias šaltinis – kinas: ne siužetai, o aktorės ir tai, kaip jos atrodo, ką vilki. Konkurencijos neturintis pavyzdys – Alfredo Hitchcocko filmų moterys. Arba HITCHCOCKO BLONDINĖS.
Holivude blondinės buvo populiarios nuo nebyliojo kino laikų, ir ne Hitchas atrado, kad ekrane jos atrodo geriau už juodaplaukes, o herojei mirus ar nukentėjus, blondinukių gailima labiau nei brunečių. Bet režisieriaus filmuose vaidino 40 garsių aktorių ir kone visos blukino plaukus, o tai jau buvo sistema.
Alfredas Hitchcockas, kaip filmo „Langas į kiemą“ herojus Džefas, buvo vujaristas, mėgo viską stebėti ir matyti: jei pasitaikydavo galimybė – savo akimis. Filme „Psichopatas“ vaidinusi aktorė Janet Leigh net neįtarė, kad režisierius, kuris taip stengėsi jai padėti dušo scenoje (kai nužudoma Leigh herojė), seniai pažino jos kūno anatomiją, nes buvo pragręžęs skylę kambario sienoje ir stebėdavo ją...
Žmona Alma kurį laiką puoselėjo viltį, kad Hitchui reikia vien meno, kad visos šviesiaplaukės tėra kūrybiniai projektai – fantomai, kurie dingsta baigus filmuoti. Taip ir būdavo, išskyrus vieną atvejį. Tuokart Hitchas nutarė sukurti tobulą ir visiškai nuo jo priklausomą moterį.
Tippi Hedren atėjo į kiną iš modelių verslo, Hitchas ją pamatė kažkokioje reklamoje. Ir pagalvojo, kad ta žavi blondinukė, patekusi į Holivudą, jam bus dėkinga iki karsto.
Pirmasis debesis aptemdė dangų, kai Hedren suprato, kad darbo pertraukėlių metu negali