1969.Lietuvos rašytojų sąjungos narys, tuo metu dirbęs žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje Sigitas Geda (1943–2008) su žmona Vida ir sūnumi Šarūnu savo namuose Vilniuje, Vokiečių (tada Muziejaus) gatvėje.

„Sakote, mano gyvenimas įdomus? Na, taip, tikrai, negaliu skųstis“, – šypteli Henry Lazarus GAIDIS, lietuvių kilmės amerikietis, atvykęs į Vilnių atidaryti savo parodos Naujajame arsenale. Poną Gaidį galima pavadinti lietuviškuoju Džeimsu Bondu: daugiau nei tris dešimtmečius jis buvo Jungtinių Valstijų vidaus žvalgybos ir saugumo tarnybos – Federalinio tyrimų biuro – agentas. O dabar – kolekcininkas, istorikas ir lietuviškos praeities sergėtojas, nepamirštantis savo šaknų.

Lietuvos prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė Sigutė SMETONAITĖ su artimiausiais giminaičiais iš Lietuvos prievarta buvo išvežta 1948 metais per sovietų vykdytą didžiausią XX amžiaus deportaciją, ciniškai pavadintą „Vesna“ („Pavasaris“). Ji – viena iš trijų paauglių, kurie bėgdami iš tremties Sibire nepastebėti kirto Sovietų Sąjungos sieną. Ši tikra istorija prilygsta Holivudo filmo scenarijui.

„Aš nieko iš savęs nenoriu. Noriu tebūti balta dėmė. Iš tikro – mano namai turi būti visų namai“, – viename interviu yra sakęs Vilius ORVIDAS (1952–1992). Ypatingu talentu apdovanotas savamokslis akmenorius mažame Žemaitijos kaime kūrė oazę, į kurią traukė ir sielos ramybės ieškantys klystkeliais ėję žmonės, ir pokalbių su sovietų valdžiai nepalankiu kūrėju besiilgintys šviesuoliai.

Populiarų kadaise alaus restoraną „Žemaičių smuklė“ (arba „Žemai smuk“) vienas garsiausių šio verslo atstovų Arūnas Oželis įkūrė uždaręs kitą savo vadovaujamą įstaigą, tad lėšų naujam interjerui trūko. „Jungtinių pajėgų“ architektai sulaukė įdomaus pasiūlymo sukurti interjerą iš... nieko. Na, beveik iš nieko.

Sąjūdžio klestėjimo laikais į Lietuvą atvykusi Amerikos lietuvė Rita Dapkutė karjerą pradėjo kaip žurnalistė, po kurio laiko nusprendė kurti picų pristatymo verslą, o tada – tikrą amerikonišką piceriją su stalais ir kėdėmis nuomotose projektavimo įstaigos patalpose.

Iš kalbininko Jono Jablonskio (1860–1930) šeimos, kurioje augo trys sūnūs ir dvi dukterys, mažiausiai žinoma apie jaunėlį Joną (1906–1941) ir jo žmoną Jadvygą ŽAKEVIČIŪTĘ-JABLONSKIENĘ (1914–1948). Jie nesulaukė kruopščių tyrinėtojų ar monografijų, išliko tik kelios dokumentų nuotrupos. Jonui atminti Jablonskių kapo paminklas sūnėno prof. Vytauto Landsbergio rūpesčiu papildytas kenotafiniu įrašu, nes palaikai nerasti, žmona ilsisi su Žakevičių šeima Petrašiūnų kapinėse.

Protinga, talentinga, autoironiška, ciniška. Labai graži, bet netapusi savo grožio įkaite. Lee MILLER (1907–1977) – viena spalvingiausių XX amžiaus asmenybių, spaudos vadinama daugiaveide moterimi. Kas ji buvo? Pirmoji karo korespondentė ir fotografė, aukščiausio lygio modelis ir kulinarė, siurrealistų draugė, kolegė, įkvėpėja, velnių priėdęs angelas.

1949 metais Londono leidykla „Secker & Warburg“ išleido romaną, kuriam buvo lemta tapti viena skaitomiausių XX amžiaus knygų. Deja, George’o ORWELLO (1903–1950) sugalvotas antiutopinis „1984“ pasaulis, aprašantis totalitarizmo baisumus, šiandien šokiruoja atpažįstamumu.

Viktorijos epocha Anglijoje su savo puritoniška morale pagimdė daugybę keistų pomėgių. Pavyzdžiui, PAPARČIŲ kolekcionavimą, rinkimą ir auginimą. Atrodytų, nuobodu ir šventeiviška! Tačiau šis nėriniuotas, tarsi iš arabų pasakų išaustas augalas kėlė poetų susižavėjimą ir daugiau nei pusšimtį metų vedė iš proto paprastus anglus.

Prieš 30 metų pasirodęs „ESMINIS INSTINKTAS“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Sharon Stone ir Michaelas Douglasas, tapo vienu populiariausių paskutinio XX amžiaus dešimtmečio filmų ir privertė Holivudą kuriam laikui išprotėti dėl erotinių trilerių.

„Generolas Charles’is de Gaulle’is dejavo, kad neįmanoma vadovauti šaliai, kurioje yra du šimtai keturiasdešimt šešios rūšys sūrio. Jis klydo: šiandien Prancūzijoje rasime virš keturių šimtų rūšių! Tačiau dažnas prancūzas pietus ar vakarienę pabaigia mažu gabalėliu klasika tapusio BRI arba KAMAMBERO“, – sako ne vienus metus Prancūzijoje gyvenanti rašytoja, žurnalistė Erika Umbrasaitė.

Madai visada reikia įkvėpimo. Jo geriausias šaltinis – kinas: ne siužetai, o aktorės ir tai, kaip jos atrodo, ką vilki. Konkurencijos neturintis pavyzdys – Alfredo Hitchcocko filmų moterys. Arba HITCHCOCKO BLONDINĖS.