Algis Kriščiūnas. Laiškas, kuris mane išgelbėjo šiandien

Algis Kriščiūnas
Algis Kriščiūnas
Šaltinis: „Žmonės“
2017-04-23 08:39
AA

Jis bus ilgas, bet paskaitykite – gal ryte prie kavos ar vietoj knygos prieš miegą.

Ponas Dėde Algi,

aš vis noriu jums parašyti kokią nors fantastišką žinutę, bet nieko nesugalvoju apart „koks jūs fainas, visiškai nedepresyvus, skiepijantis pozityvą ir įkvepiantis žmogus“.

Skaitau jūsų postus ir kiekvieną kartą susimąstau – kaip ir aš taip norėčiau. Kažkur. Toli. Su daugybe idėjų. Su TOKIA energija (kokią turite jūs). Su tokia šeima („partners in crime“).

Šiuo metu gyvenu Romoj. Atvykau čia turėdama daugybę svajonių. Pvz.: pradėti RIMTAI filmuoti, kurti video ir pasauliui parodyti grožį per savo prizmę. Arba surengti savo paveikslų parodą.

Bet per du metus mano visos svajonės pasidarė tokios menkos ir supratau, kad nebeturiu jėgų jų siekti (nors man 24!) Galbūt dėl to, jog kažkam jos atrodo gan kvailos, arba nenešančios pelno, arba nevedančios niekur.

Bet per du metus mano visos svajonės pasidarė tokios menkos ir supratau, kad nebeturiu jėgų jų siekti (nors man 24!) Galbūt dėl to, jog kažkam jos atrodo gan kvailos, arba nenešančios pelno, arba nevedančios niekur.

Net dabar keliaujant traukiniu į pietų Italiją nepasiėmiau fotoaparato, nes pagalvojau „Ai, ką aš ten...“.

Jaučiuosi užblokuota kaip kokia kreditinė kortelė, neskleidžiu jokių positive vibe’ų kitiems ir neturiu jėgų padaryti taip, kad kažkas įvyktų.

Klausimas būtų toks. Juk ir jūs esate turėję meno-pauzių, tiesa? Arba gyvenimo krizių, kai viskas atrodo nebeįmanoma ar beprasmiška? Kaip su tuo kovojote?

P.S. Nesitikiu, kad man atrašysit, nes manau, jog neturėsit tam laiko. Bet... jei pamatysit mano žinutę, galite savo mintimis pasidalinti viešai. Nes šiame pasaulyje tokių „beveik bejėgių“ yra tūkstančiai. Galbūt kažkas perskaitęs pasijaus geriau ir iš tiesų pradės keisti save, o po to – pasaulį.

Tai va.

Linkėjimai iš traukinio. Ką tik pravažiavau Neapolį. Šiuo metu saulė nešviečia, bet pro langą matosi didelis kalnas.

Pagarbiai, Rasa

Tai va, sako Rasa. Ji tiki manimi ir tuo, kad esu kitoks – stipresnis, įdomesnis, sėkmingesnis ir laimingesnis. Ji nežino, kad ir aš dažnai esu depresyvus, nerandantis pozityvo ir visai neįkvepiantis. Ji nežino, kiek juodų debesų plaukia mano dangumi, kartais per dienų dienas nenušvinta saulė ir turiu bėgti bėgti bėgti, kad rasčiau bent plyšelį mėlyno dangaus.

Kad būčiau „kažkur toli su daugybe idėjų“, kasdien turiu išsikrapštyti iš šilto lizdelio į didelį vėją, į akmenuotą dykumą, į girią, pilną nežinomų žvėrių.

Kad būčiau „kažkur toli su daugybe idėjų“, kasdien turiu išsikrapštyti iš šilto lizdelio į didelį vėją, į akmenuotą dykumą, į girią, pilną nežinomų žvėrių. Ir taip norisi sugrįžti ten, kur žinai, kas bus rytoj, kur kiekvienas turi savo vietą, kur laukia vakarienė ir smagi kompanija.

Bet aš žinau paslaptį: gyvenimas yra viskas, kas mums duota. Daugiau nebus nieko. Tačiau jei suvoksime savo laisvę, tada turėsime nepaprastai daug – tiek, kiek net į širdį netelpa.

Kai reikia žengti svarbų žingsnį ir bijau nesėkmės, sakau sau: jei nepabandysiu, gailėsiuosi labiau. Bet kokia nesėkmė yra mažesnė nelaimė, nei paskutinę gyvenimo dieną suprasti, kad buvai bailys ir net nepamėginai sekti paskui svajonę.

Po universiteto (kur baigiau robotų konstravimą) pasidėjau diplomą į stalčių ir pasirinkau būti menininku. Po 20 metų samdomo darbo (ir garantuotų pinigų) pasirinkau būti laisvas (ir su nenuspėjama finansine padėtimi). Po 45 metų patogaus ir aiškaus gyvenimo Lietuvoje pasirinkau nežinomą ir kitokį – mažame miestelyje tolimoje saloje.

Kiekvienas pasirinkimas buvo sunkus. Nemiegojau naktimis skaičiuodamas „už“ ir „prieš“, kol pamesdavau skaičių. Tada klausydavausi širdies. Dar klausydavausi geros muzikos ir protingų rašytojų. Ir visi jie man sakė – tu turi pabandyti, net jei labai labai bijai.

Nes šitas gyvenimas yra viskas, kas mums duota. Jis gali būti vienspalvis, gražiai rožinis arba maloniai žalsvas, bet gali būti ir ištisa vaivorykštė! Esi laisvas rinktis.

Aš sutikau žmonių, kurie atsisakė pelningų postų ir visam laikui jachta išplaukė į vandenynus. Mačiau tokių, kurie po 10 metų metė darbą banke ir keliavo po Žemę dirbdami padavėjais kavinėse. Mačiau penkiasdešimtmetę moterį, kuri pardavė namus ir su kuprine ant pečių pėsčiomis patraukė, kur akys veda. Ji nakvodavo palapinėje, niekada nebedėvėjo suknelių, bet ir po trejų metų vis taip pat džiaugėsi kaip pirmąją klajonių dieną.

Kai gavau Rasos laišką, sėdėjau gilioje emocinėje duobėje. Bijojau prieš dar vieną pasirinkimą. Bandžiau įsiklausyti, ką sako širdis, bet baimė ūžė per smarkiai.

Kalbėjausi ir su tais, kurie ieškojo laimės savo svajonių Australijoje, bet grįžo be laimės ir be pinigų. Tačiau net ir jie nesigailėjo nė minutės – tai, ką patyrė ir kokie tapo, yra daug svarbiau nei pinigai ir sėkmė.

Kai gavau Rasos laišką, sėdėjau gilioje emocinėje duobėje. Bijojau prieš dar vieną pasirinkimą. Bandžiau įsiklausyti, ką sako širdis, bet baimė ūžė per smarkiai.

O Rasa pro traukinio langą matė didelį kalną.

Bet jei nebūtų išdrįsusi siekti svajonės, jos pasaulis būtų likęs be kalno prie Neapolio, be dvejų metų Romoje, be skaudžios vienatvės ir be stipraus savęs pajautimo.

Ir aš supratau, ką turiu daryti.