Algiui Frankoniui – 75-eri: apie 50 metų „švediškoje“ santuokoje ir įspūdingą dukros dovaną: „Teko švelniai išbarti“
Jei manote, kad sulaukus 75-erių laikas sulėtinti tempą, legendinis estrados dainininkas Algis Frankonis pasiruošęs įrodyti priešingai. Savo garbingą jubiliejų vyras atšventė su vėjeliu – lėkdamas riedučiais ir mindamas dviratį sostinės Vingio parke! Visą gyvenimą scenai, muzikai ir kelionėms atidavęs buvęs legendinio dueto „Broliai Frankoniai“ narys šiandien spinduliuoja optimizmu ir energija, kurios galėtų pavydėti ir trisdešimtmečiai. Apie net keturis šiemet minimus gyvenimo jubiliejus, „švedišką“ santuokos modelį, neseniai išleistą biografinę knygą ir didžiausią gyvenimo variklį – šiltas ir atviras A.Frankonio interviu portalui Žmonės.lt.
Liepos 8 dieną jums suėjo 75-eri. Šią sukaktį sutikote Vingio parke riedėdamas riedučiais ir važinėdamas dviračiu, o dabar ir dažnas 30-metis skundžiasi, kad neturi jėgų ko nors panašaus daryti.
Aš visko noriu ir darau, ir laiko neturiu viskam atlikti, ką esu užsibrėžęs (nusišypso). Maniau, kad kai išeisiu į pensiją, būsiu ramus ir turėsiu laiko, ir knygoms pavartyti, ir pagulėti prie televizoriaus kartais, bet, deja, šito turbūt jau nesulauksiu, nes turiu daug visokiausių darbų. Neseniai išėjo mano ir Astos Grigaliūnienės knyga „Algis Frankonis. Gyvenimo priedainiai“, kuria išleido Kazimiero Matačiūno leidykla „Kriventa“. Prieš tai skaičiau paskaitas Trečiojo amžiaus universiteto studentams apie sveiką gyvenseną, na, ir su muzika vis dar labai sėkmingai po Lietuvą pakeliauju. Prie to prisideda prodiuseris ir renginių vedėjas Giedrius Gustas. O su Asta dar rašome vaikišką pasakėlę, kuri pasirodys ir popieriniu variantu, ir CD. Jame skambės mano įdainuotos dainos vaikučiams ispanų ir lietuvių kalbomis.
Labai prisižiūrite mitybą, daug sportuojate, ar kokia ta jūsų paslaptis?
Kai aš gimiau, dar nebuvo televizoriaus. Tai, o ką mes, vaikučiai, darėme? Grįždavome iš mokyklos, pamokas paruošdavome ir visą laiką sportuodavome. Galbūt tai daug ką lėmė, juk ne be reikalo ir medikai sako: jeigu vaikas iki kokių 18 metų dažnai sportuoja, tai savo organizmui padaro labai gerą įtaką ne tik fizinei sveikatai, bet ir viskam. Manau, kad yra pagrindiniai trys dalykai: kuo mažiau streso, tinkama mityba ir, žinoma, judėjimas. Tačiau sportas man tikrai ne prievarta, o, grubiai kalbant – tikras kaifas. Man labai patinka lakstyti riedučiais ir slidinėti, esu daug ką išbandęs. Jaunystėje lankiau "Žalgirio" futbolo mokyklą, buvau vartininkas. Pamenu, net spaudoje buvo parašyta: „Algis Frankonis šoklus kaip voverė“. Aš tą frazę po šiai dienai atsimenu (nusišypsojo).
O dėl maisto – aš bet ko tikrai nevalgau. Pats gaminuosi sveiką maistą, valgau labai daug daržovių ir vaisių, niekad nesirenku greitojo maisto. Kai būnu pas dukrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, einu į ekologiškų maisto prekių parduotuvę, o Vilniuje turiu tris, keturias parduotuves apvažiuoti. Vienoje vaisių nusipirkti, kitoje ekologiškos vištienos… Daug kas tikrai labai gražiai įpakuota, bet nėra sveika.
Visgi vienas įvykis jus prilėtino – nukritęs nuo laiptų įsiskėlėte šonkaulį. Kaip jaučiatės dabar?
Viskas jau seniai sugijo. Gyvenau trijų aukštų kotedže, buvau su šiek tiek per didelėmis šlepetėmis ir lipau laiptais. Šlepetės nuslydo ir aš kažkaip nepatogiai užsikabinau, o kitoje rankoje dar buvo telefonas. Laiptai tikrai yra labai pavojingas objektas, būna, juk ir žūsta žmonės… Tačiau dabar gyvenu nuosavame namuke, turiu savo 20 arų sodą, ir kai reikia nupjauti žolę, pats viską darau, nors žoliapjovė savaeigė. Stumiu net į kalniuką, kad tik pasportuočiau.
Savo biografinėje knygoje „Algis Frankonis. Gyvenimo priedainiai“ rašėte, kad sekmadienį gimę žmonės su savimi atsineša „saulėto šviesulio“ savybes. Ar išties per gyvenimą visada ėjote vedamas tik optimizmo?
Tikrai taip. Kai man suėjo 60 metų, aš šiek tiek buvau tokioje sau neįprastoje nuotaikoje. Bet dabar, kai man 75-eri, aš labai linksmai šią progą sutinku. Man viskas labai gerai ir atrodau sau dar toks jaunas. Aišku, gyvenime visko gali būti, negali žmogus nei sveikata girtis, nei savo metais – kiek jau tau Kūrėjas suteiks, tiek išgyvensi. Esu toks optimistas, ypač dabar, kai turiu daug laiko. Ne taip, kaip tada, kai reikėdavo dirbti Ispanijoje: sunkūs verslai buvo, koncertinė veikla, atsakomybė, stresas. Dabar aš įrašus darau, video montuoju, dainuoju, groju... Nusipirkau tokį instrumentą bajaną, kuriuo aš negrojau 40 metų. Pagroju – visi nustebę žiūri. Aš dar ir akustine, elektrine gitara pagroju, mušamaisiais. Tokiuose darbuose paskendęs.
+31Ilgus metus gyvenote svetur, o savo sugrįžimą į gimtinę vadinate „paskutine atkaklaus gyvenimo stotele“. Dabar tikrai gyvenate sėsliai ir ramiai?
Vis dar pakeliauju, bet aš jau ilgesnį laiką sėsliai būnu savo namuke. Dukra dažnai mane pakviečia kurs nors nuvykti, buvome Havajuose, į kuriuos skridau pirma klase. Esu ir kruizuose buvęs po Viduržemio jūrą, bet aš visada norėjau gyventi Lietuvoje. Man patinka metų laikai. Kai gyvenau Kanarų salose, man ta saulė atsibosdavo. O dabar žiema su sniegu, ruduo su spalvomis. Mane tai džiugina. Žinau, kad lietuviai dažnai mėgsta pasiguosti dėl klimato, bet čia ne dangus kaltas, o smegenėles reikia truputuką pašviesti. Aš visada sakiau: esu lietuvis, gyvenu Lietuvoje, bet dirbu Ispanijoje. Taip prabėgo 20 metų svetur.
Knygoje rašėte, kad kartą dukra padovanojo kelionę į Havajus. Gal ir jubiliejaus proga sulaukėte kokių staigmenų?
Dukrytė man tokį pervedimą padarė iš banko, kad teko šiek tiek švelniai išbarti. Sakau: „Vaikeli, viskas gerai, nereikia.“ Bet sako: „Tėveli, čia tau dovana.“ Mes su ja, kai susitinkame kavinėje, kartais pešamės, kas mokės. Ji nori mokėti, o aš neleidžiu, juk negalima, kad moteris sumokėtų (juokėsi). Loreta labai dėl manęs stengiasi, ir aš kalbu ne apie pinigus – ji labai jautri, didžiausia mano gyvenimo meilė. Todėl didžiausia dovana man yra tai, kad ji pažadėjo atskristi ir padainuoti mano renginyje, kurį organizuoju.
Ar žmonės gatvėje vis dar atpažįsta jus, prieina?
Vyresnio amžiaus žmonės – taip, žinoma, kad prisimena ir atpažįsta. Ypač kai važinėjome po Lietuvą su knygos pristatymu – susirenka pilnos salės, bibliotekos. O jaunimui – jau kiti įdomūs. Atvirai kalbant, manęs niekada nedžiugino tas, kad mane atpažįsta. Nesu pasikėlęs, visada buvau kuklus, man nesvarbu, kokio lygio tas žmogus, su visais stengiuosi būti malonus. Tikriausiai niekas apie mane nepasakytų, kad buvau kažkokia pasikėlusi žvaigždė. Pats esu bendravęs net su prezidentu Valdu Adamkumi. Jis puikus, fainas žmogus. Gali su paprastu žmogumi bendrauti kaip su lygiu. Labai gerbiu tokius žmones.
Jūsų jubiliejus ne vienintelė svarbi proga šiais metais – su žmona Liuda rudenį minėsite 50-ąsias vestuvių metines, tiesa?
Taip, lapkričio 13 dieną bus mūsų auksinės vestuvės. Tiesą sakant, šiemet pas mane yra net keturi svarbūs jubiliejai: mano 75-metis, auksinės vestuvės, pirmojo mūsų ansamblio 60-metis ir prieš 50 metų įstojau į muzikos akademiją. Įdomu ir tai, kad šią vasarą grosiu vieniems savo draugams, kurie taip pat švenčia savo vestuvių 50-metį. Mūsų draugystė užsimezgė nuo tada, kai grojau jų vestuvėse! Tada koncertavau su tais laikais labai garsiu akordeonistu, dabar jau amžinatilsį, Algirdu Ločeriu. O dabar ateisiu vėl su tuo pačiu akordeonu.
Atrodo, kad šiais laikais yra daugiau skyrybų nei vedybų. Tai kaip reikia bendrauti, norint išlaikyti santykius net 50 metų?
Kažkokio ypatingo recepto nėra. Visi, ypač jauni, pradžioje pasipyksta, juk kiekvienas individualistas, turi savo nuomonę. Reikia mokėti pasiderinti, žinoma, tai lengviau, kai esi vyresnis ir turi gyvenimo patirties. Dabar žmonės pykstasi, kad vienas ne ten kojines numetė, ar nepakabino kokio švarkelio ant pakabos, ar indą ne ten pastatė, bet tai gyvenimo smulkmenos. Reikia ne į jas kreipti dėmesį, o pastebėti žmoguje tikrai svarbius dalykus – sąžiningumą, pagalbą sunkiu metu, užuojautą. O visa kita – buitis. Svarbu orientuotis ne į ją, o į fundamentalius žmogaus dalykus, tada viskas klostysis gerai. Nesakyčiau, kad mes šventai pragyvenome, visko buvo, kaip ir daugeliui. Gal mums padeda ir tai, kad dabar gyvename „švediškai“ – žmona daugiausia laiko gyvena Kanarų salose, bet pabūname ir Lietuvoje, ir pas dukrą JAV. Viskas puikiai klostosi, man patinka taip.
Pavyksta išlaikyti ryšį bendraujant nuotoliu?
Šiais laikais yra daug galimybių, pasaulis tapo daug mažesnis – juk žmogų gali matyti ir telefone, ir kompiuteryje, bet kada paskambinti, pabendrauti. Esu matęs tokių šeimų, kurios prie vieno stalo sėdi ir nesikalba, nes neturi apie ką. O mūsų atveju tiek aš, tiek mano žmona esame laimingi. Susieiname, pabūname, ir viskas tikrai gerai. Tiesiog jai nepatinka, kad Lietuvoje būna šalta, drėgna, jai labiau prie širdies saulė. Na, o man ta saulė nepatinka. Tai ką dabar daryti? Neverta kankinti žmonių, geriau tegu abu būna laimingi.
Namuose turite brolių Frankonių muziejų. Kas iš sukauptų daiktų jums brangiausia?
Yra visokių prisiminimų, pavyzdžiui, medinės lėkštės iš miestų, kuriuose esu dainavęs. Turiu net iš sovietinių laikų likusių daiktų – kiekvienas kolūkis turėjo keraminį, stiklinį ar metalinį medalį. Po tokį padovanodavo už koncertą, ant jų buvo užrašyti miestelių pavadinimai. Dar turiu daug ženkliukų iš pasaulinių jaunimo festivalių, įvairių dovanų ir iš tų laikų, kai koncertuodavau kruize. Yra net afrikietiškas kampelis su Ganoje pirktu gobelenu. Kaukių, kurias po koncertų dovanojo Senegale, Mauritanijoje… Daug kur Afrikoje buvau. Turiu ir futbolo simbolikos, kriauklių. Visokių sentimentalių dalykų pilna (nusišypso).
O koks dabar jūsų santykis su broliu Voldemaru?
Mūsų santykiai geri, kartais dar kartu padainuojame. Planuojame išleisti savo vinilą ar CD, kuriame bus mūsų atnaujintos dainos. Dainuosiu aš, brolis, mano dukra ir žmona. Bet šiaip jis juk turi savo kvartetą, o aš ilgus metus buvau išvažiavęs, negalėjau su jais dirbti. Nors brolis dažnai mane kvietė, aš vis juokaudavau, kad galiu būti antras, bet ketvirtas – tikrai ne (juokėsi). Manau, kad kvartete sunkiau muzikaliai atsiskleisti.
Mėgavotės šlove, keliavote po pasaulį, sukūrėte šeimą… O ar yra svajonių, kurių dar nepavyko įgyvendinti?
Manau, kad man viskas pavyko – medžių daug pasodinau, namą ne vieną pastačiau, turiu nuostabią dukrytę. Nebent anūkėlių trūksta, bet dar ne vakaras. Gal dar bus, bet kol kas yra tik pudėliukai, kuriuos irgi labai myliu. Na, o kalbant apie karjeros pasiekimus, man svarbiausia tai, kad esu „SOS vaikų kaimo“ rėmėjas. Man svarbu prisidėti prie gerų tikslų, paaukoju ir gyvūnėliams. Jei stoviu eilėje ir matau, kad kokia močiutė eilėje krapšto pinigėlius ar bijo sau nusipirkti kokį geresnį produktą, aš dažnai pasisiūlau sumokėti už prekes. Ne kartą taip dariau, buvo net toks atvejis, kai viena moteris įsižeidė. Bet man visada kažkaip gerai viskas sukrenta, jei kam nors padedu, kitą dieną, būna, sulaukiu kokio skambučio dėl kokio pasirodymo ir uždirbu. Todėl visada reikia dalintis gerumu, nes tai tikrai sugrįžta atgal.
Ko palinkėtumėte sau iki kito jubiliejaus?
Pirmiausia noriu suspėti viską padaryti – užbaigti kuriamus vaizdo ir audioįrašus, surengti jubiliejinį koncertą, pabaigti vaikišką pasakėlę. Ir tada sakiau sau, kad pagyvensiu ramiau. Dukra kviečiasi į JAV, gal daugiau laiko pabūsiu pas ją. Mano didžiausias noras yra, kad būtų sveikatos ir kad klestėtų mūsų kraštas. Kai kartais pasižiūriu senus kadrus, prisimenu, kaip mes sunkiai ir pilkai gyvenome, negalėjome niekur išvažiuoti. O dabar bet kuris Lietuvos žmogelis iš bet kurio kaimelio gali nuskristi į kokią Ispaniją ar Portugaliją. O man sovietmečiu reikėjo dešimtis charakteristikų surašyti, surinkti daugybę parašų, kad išleistų, o apie keliones su šeima net nekalbu. Nežinau, kaip mus, du brolius, išleisdavo. Todėl tikrai didžiuojuosi Lietuva ir tikiuosi klestėjimo bei taikos. Na, ir kad Lietuvos rinktinė pagaliau pradėtų futbolą žaisti (juokėsi).
Algis Frankonis – „Jungtuvės“:
