Rūtai Ščiogolevaitei – 45: apie naujai užgimusius jausmus, 18-metį sūnų ir prošvaistę skyrybų procese

Rūta, kokia nuotaika pasitinkate jubiliejų? Ar šis skaičius jus gąsdina?

Ne, skaičiai manęs niekada negąsdino. Niekada net nesupratau to požiūrio, kad moters negalima paklausti, kiek jai metų, ar kad amžiaus reikia gėdytis. Aš viską priimu natūraliai, tai – tik skaičius.

Ar esate nusiteikusi švęsti?

Visada labai mėgau švęsti, bet pastaruosius kelerius metus taip viskas susiklostė, kad nešvenčiu. Vietoje to eisiu draugės gimtadienio švęsti (juokėsi). Nenorėjau praleisti jos gimtadienio, todėl praleisiu savo. Taip jau išėjo, kad ji gimusi kitą dieną po manęs.

Yra žmonių, kuriems gimtadienis – puiki atspirtis peržiūrėti, ką nuveikė per metus, ir keltis sau naujus tikslus. Ar pati darote tokias „revizijas“?

Galvojau, bet šiuos metus labiau skyriau sau, norėjau nebepersidirbti, nebeperdegti, o pabūti ramiai. Nusprendžiau – pagalvosiu kitais metais, nes prioritetu laikau kitus dalykus.

Ramybės metai?

Stengiuosi, nes yra ir daug darbų, ir įvairių buitinių rūpesčių. Todėl save pristabdžiau. Suprantu, kad visko nespėsiu, o rizikuoti sveikata nenoriu.

Turite puikią karjerą, penkias nuostabias atžalas. O ar yra likusių dar neįgyvendintų svajonių?

Yra dvi neįgyvendintos svajonės, kurios dar turi šansą. Tai – filmai ir miuziklai. Šiems dalykams amžius nėra pats svarbiausias dalykas, todėl gal dar bus šansų išbandyti. O štai viena jaunystės svajonė jau nebeišsipildys – klasikinė muzika, operos teatras. Jau seniai susitaikiau, bet viskas gerai, turiu kuo užpildyti šią spragą. Juk nėra taip, kad karjera nesusiklostė, aš dainuoju visą gyvenimą. Todėl didelio nusivylimo tikrai nėra.

Senokai iš jūsų nesulaukėme albumų, ar esate pristabdžiusi savo kūrybą?

Manau, kad iš dalies aš jau esu laikoma kitos kartos atlikėja. Kai augau ir kai pradėjau karjerą, buvo visai kita tvarka ir albumus leisdavome kita forma, užsidirbdavome iš jų irgi kitaip. O dabar reikia labiau rodyti save internete, man asmeniškai tai nėra malonu. Filmuoti save dažnai kalbančią į telefono kamerą ir panašiai man būtų didelis diskomfortas. O juk įrašyti dainas ir filmuoti vaizdo klipus kainuoja tikrai labai didelius pinigus, sunku paskaičiuoti atsiperkamumą. Be to, aš visada save laikiau ne įrašų, o gyvų koncertų žmogumi. Mano kūryba vyksta scenoje, studijoje aš niekada nesijaučiau labai gerai.

Vedėte laidą „Kasdienybės čempionai“, buvote ir muzikinių projektų komisijos narė. Tai kurioje barikadų pusėje jaučiatės geriausiai?

Aš jaučiuosi labai laiminga, kad gyvenime galėjau ir galiu išbandyti visas puses. Man vieno dalyko būtų per mažai.

Pamenu, kad kai tik pradėjote būti komisijos nare įvairiuose projektuose, daug kas jums dėjo labai griežtos moters etiketę. Ar toks įvaizdis nepakenkė?

Aš apie tai net nelabai susimąstydavau. Tiesiog atlikome darbą taip, kaip tuo metu visai kūrybinei grupei atrodė geriausia. O aš pati nepasakyčiau, kad esu griežta. Na, bent jau savęs tokios tikrai nematau. Taip, esu ganėtinai tiesi, kartais net tiesmuka, drąsi, artistiška. Tikiu, kad nepažįstant žmogaus šios savybės gali sudaryti griežto žmogaus įvaizdį. O ypač kai dažnai iš moterų tikimasi visai ko kito, juk kai kuriems atrodo, kad moteris turi būti kukli, superkultūringa, gal kiek tylesnė ir ramesnė ar ypač solidi. Na, o aš turėjau kitokį požiūrį, ir man pačiai visada patikdavo įdomesni, drąsūs žmonės.

Apskritai reikalavimai man buvo griežtesni nei kolegoms vyrams. Tų seksizmo elementų tikrai buvo, tikriausiai tai mane erzino kur kas labiau negu kažkokia neteisinga ar netiksli nuomonė apie mane.

Kaip manote, ar dabar šis požiūris į moteris pasikeitė?

Manau, kad viskas tikrai geriau, bet kur tobulėti dar tikrai yra. Nes tas moterų „įrėminimas“ yra tikrai kur kas didesnis nei reikalavimai vyrams. Jau nekalbu apie atsakomybę, atsakomybė – tai išvis į vienus vartus.

Kalbant linksmesne tema – jūsų vyriausias sūnus Adomas jau aštuoniolikmetis! Kokios emocijos jus, kaip mamą, aplankė?

Man mano sūnus neužaugo per tą naktį, kai jam suėjo 18-a. Jis visada buvo labai savarankiškas, tokį matydavau jį ir seniau. Tačiau visos šeimos su paaugliais turi ir savų džiaugsmų, ir savų rūpesčių.

Tai liūdna, kad artėja laikas, kai paliks „lizdelį“, nebuvo?

Manau, kad jam taip būtų ir geriau. Visada pirmiausia žiūriu ne ko man reikia, o ko reikia vaikui. Tai man atrodo, kad mano vaikui tikrai būtų geriau, jei turėtų kuo daugiau erdvės sau, savo ramybei ir kūrybai. Juk mūsų namai labai triukšmingi – yra krūva vaikų. Matau, kad tos ramybės jam trūksta.

Kuris iš vaikų panašiausias į jus, gal kažkuris linksta prie muzikos ir nori sekti jūsų pėdomis?

Adomas labai nori, jau dabar programuoja elektroninę muziką, turi ir savo studiją. Buvo laikas, kai aš raginau jį kažką kurti kartu, o jis vis nenorėdavo. Ir tai suprantama, jis natūraliai norėjo tiesiog kurti kažką savo. O dabar, kai aš jau su tuo susitaikiau ir pripratau, jis pradėjo mane raginti ateiti (juokėsi). Tikiuosi, kad kažkada mes vis dėlto sueisime ir atsiras to laiko, nes šiuo metu man pačiai trūksta laiko kūrybai.

Kalbėjome, kad laikui bėgant kinta visuomenės požiūris į moteris. O kaip pasikeitė jūsų pačios požiūris į save? Juk būna, kad jaunesnės kelia sau didelius reikalavimus, orientuojasi į dalykus, kurie vėliau pasirodo net nesvarbūs ir panašiai.

Aš niekada nebuvau susikoncentravusi į įvaizdį, išorę ar grožį. Niekada gyvenime nesu laikiusisi dietų ar kilogramų skaičiavusi. Na, priaugdavau, nusipirkdavau naujus džinsus ir tiek žinių (juokėsi). Man niekada tai nebuvo kažkokia svarbi tema. Kita vertus, neseniai visai netyčia pažiūrėjau archyvinį vaizdo įrašą iš pirmųjų „Lietuvos talentų“ laidų ir pagalvojau: „Jetau, visai graži moteris“ (šyptelėjo). O tada aš savęs taip tikrai nemačiau.

Taip išeina, kad mes, moterys, save dažnai nuvertiname?

Man atrodo, kad mano sėkminga karjera apskritai susiklostė dėl to, kad vis atsirasdavo žmonių, kurie patvarkydavo mano tą nesupratimą ar naivumą. Parinkdavo ir sukneles, ir makiažą. Jeigu ne jie, aš būčiau buvusi tokia šiek tiek laukinukė, nes geriausiai ant scenos jaučiuosi su džinsais (šyptelėjo). Todėl tikrai teko mane visko pamokyti. Panašiai buvo ir su mano albumu „Paskutinis šokis“. Tuo metu labai bendravau su Linu Adomaičiu ir jo broliu Marijumi („Ten Walls“ – red. past.). Jis man sakė: „Tau reikia hito“. O aš vis sakiau, kad nei aš moku jų rašyti, nei aš labai veržiuosi, nei aš kada arenose dainuosiu. Buvau nišinė ir laiminga. O jis sakė, kad ne – tau reikia. Atšoviau: „Tai ir daryk“ (juokėsi). Viskas išėjo kaip kokios lažybos, bet buvo labai smagus bendradarbiavimas. Ir visada taip kažkur laiku atsirasdavau, vis kažkas mane pakeldavo į tą žinomumo ir populiarumo lygį. Pati tikrai nemanau, kad būčiau viso to pasiekusi.

O jei dabar būtų galimybė pasikalbėti su savimi, kai jums buvo dvidešimt ir karjera bei pats gyvenimas tik prasidėjo, ar keistumėte kažką?

Reikėtų pamąstyti, bet tikrai būtų dalykų, kuriuos pakeisčiau, nes vienas dalykas yra, kai savo klaidas tenka srėbti pačiam, o kitas – kai dalį dalykų tenka išgyventi ir kitiems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams. Skaudu matyti, kad nieko negali pakeisti.

Renginiuose dažnai būnate ne viena – ar galima sakyti, kad jūsų širdis jau užimta ir pilnatvė rasta?

Kai turi savo didelę šeimą, sakyti, kad kažkaip labai išpildžiau ir dabar jau viskas visam laikui, ypač po tiek nelaimingų atsitikimų, nedrąsu. Tuo labiau kad mano prioritetas niekada nepasikeis, tai – mano šeima ir aš. Tai yra labai didelė savisauga, todėl manau, kad nesvarbu, kokia laiminga ar saugi jausčiausi santykyje su kitu žmogumi, visada išlaikysiu atstumą. Gal dėl to viskas net išeis į gera, kad ir kaip tai pasibaigtų ar nepasibaigtų. Turėdama ribas jaučiuosi labai gerai, todėl nesinori pulti į kažkokį viešą statusą ar patį santykį. Tikriausiai net ir norėdama jau nebegalėčiau dėl savęs pačios.

Dabar kalbu ir galvoju, o kaip tai skamba iš šono? Tikriausiai liūdnai, bet iš tiesų viskas yra visiškai atvirkščiai. Tikriausiai todėl ir turiu labai, labai gražią draugystę. Neatiduodu visos savęs į kito žmogaus rankas, bet dėl to jaučiuosi stipri, laiminga ir buitiškai viskas paprasčiau, nes turint savo erdves nėra dėl ko pyktis ar nesutarti (nusišypso).

Esate kalbėjusi apie sunkų etapą – ilgai besitęsiančias skyrybas su buvusiu vyru. Gal dabar jau matyti kokios prošvaistės?

Prošvaisčių yra. Labai tikiuosi, kad net iki Naujųjų metų jau baigsiu šiuos teisinius karus.

O ko sau palinkėtumėte iki kito jubiliejaus?

Mažiau baimių (nusišypso). Taip pat norėčiau, kad išliktų sveikas pasitikėjimas savimi. Na, bent jau nepablogėtų situacija (juokėsi) ir atsirastų daugiau laiko kūrybai. Labai daug laiko mielai aukojau save ir savo karjerą dėl vaikų. Tačiau tikrai nesigailiu, nes kitaip tiesiog negalėčiau, bet ateityje reikėtų daugiau sugrįžti į save.