Alisos meilės istorija. „Atstumas yra vienintelė mums ir mūsų mylimiesiems išeitis“

Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.

Dar dviejų istorijų autoriams padovanosime nepaprasto skonio kokybiško Lietuvoje gaminto šokolado „Chocolate Naive“ rinkinius.

Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.

Alisos istorija.

Kiekvienai iš mūsų atrodo, kad jos pirmosios meilės istorija yra vienintelė, ir niekas kitas tiek nepatyrė nei džiaugsmo, nei skausmo. Aš ne kitokia. Esu tokia pat, kaip jūs.

Nuo mano istorijos pradžios prabėgo 10, o gal ir 24-eri metai. Tai lyg viena akimirka su pilna taure ašarų.  Ir prasidėjo ji žodžiais...

Tuo metu jis jau turėjo panelę, bet mačiau, kad jis nelaimingas – jo dangaus žydrumo akys nežibėjo taip, kaip buvo, kai jis žiūrėdavo į mane.

Kartą vienoje karalystėje gimė princesė Alisa. Graži, žalsvai mėlynų akių ir šviesių  garbanų mergaitė. Tėvai nuo pat gimimo ją supažindino ir su už karalystės esančiu kaimo gyvenimu. Ten ji turėjo du draugus – Kristiną ir jos brolį Gediminą.

Aš taip pat buvau tikra princesė – visų mylima, lepinama nuo pat gimimo. Tik stebuklų metas bėgte prabėgo. Tapau paauglė. Paauglė, kuri nesilankė kaime ilgai. O kai kartą išgirdau, kad turėsiu savaitę praleisti pas Kristiną, net nutirpau – ko aš ten nemačiau? Ką ten veiksiu?

Ir vis dėl to klydau. Pamačiau jį – Gediminą. Tik šį kartą kitokį – ne berniuką, o jau vaikiną. Jis su manimi kalbėjo kitaip nei anksčiau, ir man tai buvo nauja.

Miegodavome visi viename kambaryje, tik tą naktį likome dviese, nes Kristinai reikėjo anksti keltis. Susirašinėjome žinutėmis, kol juokaudami atsidūrėme vienas šalia kito. Tvyrojo tokia įtampa, kokios nebuvo niekada. Ir staiga – bučinys. Koks staigus, koks stiprus.

Tapome slapta pora, nes jam tuo metu buvo 19, man – 14 metų. Mūsų pasaulis skyrėsi, matėmės retai, bet juk meilė ištveria viską... Bent jau tada taip maniau.

Galiausiai abu pavargome nuo pykčių ir sutarėme likti gerais draugais. Praėjo dveji metai, jutau, kaip širdyje tvyro tuštuma.

Išvykau pas Kristiną, nors mintyse – ir pas jį. Tuo metu jis jau turėjo panelę, bet mačiau, kad jis nelaimingas – jo dangaus žydrumo akys nežibėjo taip, kaip buvo, kai jis žiūrėdavo į mane. Apsisprendžiau būti daugiau nei draugė.

O kaip ta mergina? Baikite juokus! Ji juk ne siena – pastumti galima. Ir pastūmiau. Taip lengvai, kad net pati nustebau.

Bet jis jau buvo pasikeitęs. Jam patiko turėti mane ir ne tik mane. Aš – oficiali, ta, kurią buvo galima pristatyti visiems artimiesiems, o kitos (patikėkite, kiek jų buvo, nesuskaičiuosiu...) – tiesiog smagiam laisvalaikiui.

Viską atleidau, verkiau, klausiau, kodėl, bet palikti ir pasiduoti negalėjau.

Kartą jis pasakė, kad nebenori tampytis su manimi, nes aš dar tik vaikas, esu jam tarsi antra sesuo. Man užvirė kraujas. Aš vaikas?! Aš tik sesuo?! Pykau, rėkiau iš pykčio, o ašaros kaip pupos riedėjo... 

TAIP PAT SKAITYKITE: BRY pamokėlė: kaip lengvai dieninį makiažą paversti vakariniu?

Išdavystė. Su mano drauge. Ir „plekšt“ –  antausis. Trenkė man. Nerėkiau, nė garso neištariau, tik pažiūrėjau jam į akis ir nuėjau.

Po kelių mėnesių prasidėjo dėmesys, gėlės ir atsiprašymai. O aš taip norėjau įrodyti, kad tapau dar geresnė, tobulesnė, siekiau, jog jis gailėtųsi.

Ir gailėjosi – tik neilgam. Išdavystė. Su mano drauge. Ir „plekšt“ – antausis. Trenkė man. Nerėkiau, nė garso neištariau, tik pažiūrėjau jam į akis ir nuėjau.

Išėjau sugniuždyta, to atleisti tiesiog negalėjau. Po to gavau daug žinučių, pasiteisinimų, bet aš degiau. Atrodė, kad degu viduje, kad šaukiu iš skausmo agonijoje. Tapau robotu – kasdienė veikla ir kuo mažiau minčių. 

Galiausiai nusprendžiau pradėti tvarkytis savo asmeninį gyvenimą, sutikau vaikiną, susižadėjom, bet nebuvau laiminga, buvau gera savo būsimam vyrui – aš juk robotas be jausmų.

Kartą netyčia susitikau jį. Kai pamačiau, širdis, maniau, iššoko iš krūtinės, rankos drebėjo, kojos linko, tarsi kas užstrigo gerklėje ir dusino mane. Pakalbėjom. Jis, pasirodo, tai pat susižadėjo. Ta mintis buvo nepakeliama – vis dėlto kita, o ne aš.

Staiga gimė mintis atkeršyti už kiekvieną ašarą ir patirtą skausmą. Tapau geriausia drauge. Kokia buvau supratinga! Mokėjau jį skaudinti, man net pavyko pasiekti, kad jis eitų iš proto. Kiek teko girdėti, jis tikrai kankinosi, taip pat, kaip ir aš.

Ir vis dėlto jis susituokė, o aš vestuves atšaukiau.

Šiuo metu esu ištekėjusi už mylimo žmogaus ir į nieką jo nekeisčiau. Tačiau mūsų keliai su pirmąja meile susikerta nuolatos – juk mes nuo kūdikystės kartu. Vis tik vienam kambaryje neliekam – atstumas yra vienintelė mums ir mūsų mylimiesiems išeitis.

Stebuklas nedingo, tiesiog mes nemokame gyventi šalia. Mūsų santykiai buvo banguoti, kova arši, bet liepsna viduje degs visada, mes jos neskatinsime, bet ir užgesinti negalime.

Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“.

Jame dalyvauti galite ir Jūs! Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.