Alpinisto Kęstučio Skrupskelio akyse mirė žmogus – pasakojimas sukrečia: „Gelbėjimo operacija virto visišku absurdu“
Sakoma, kad niekada nežinai, kaip gyvenimas gali pasisukti vos po kelių minučių. Netikėtą ir sukrečiantį įvykį teko patirti alpinistui Kęstučiui Skrupskeliui, kuomet laipiojimas Graikijoje tapo tikru iššūkiu ir parodė, kaip netikėtumams kalnuose nepasiruošusios pagalbą teikiančios tarnybos.
„Vakar buvo viena liūdniausių mano sportinio laipiojimo gyvenimo dienų...“ – socialiniuose tinkluose šeštadienį rašė K.Skrupskelis.
Įraše, kuriuo sutiko pasidalinti ir su Žmonės.lt skaitytojais, jis pasakojo, kad antrąją savaitę lipimo Graikijoje, Kalymnos saloje ištiko netikėtumas. Jis privertė susimąstyti ne tik apie gyvenimo trapumą, bet ir apie tai, kaip žmonių abejingumas bei pagalbos tarnybų sprendimai bei negebėjimas suteikti pagalbą gali privesti prie tragiškų pasekmių.
„Viena iš Europos sportinio laipiojimo Mekų – Kalymnos (Graikija). Saulėtas, nors ir ne per karštas oras, jau antra savaitė lipimo ir tt. Lipam šalia „Olympic wall“ sienos „Jurrassic park“ sektoriuje. Smagūs maršrutai ir nenudrožta uola, nes priėjimas pakankamai ilgas ir tikrai ne takeliu. Nurinkinėjant virvę nuo maršruto matau, kad šalimais kietai lipantis čekas praskrenda ne vienos atotampos atstumą ir pakibdamas ant virvės dingsta už mūsų maršrutus skiriančios uolos. Kritimas tikrai buvo didelis tad nuo viršaus jau šūkteliu ar viskas gerai, bet nesulaukus aiškus atsakymo griebiu kurpinę su vaistinėle ir leidžiuosi žemyn link prakritusio… jo draugai jau nuleidę jį į apačią paguldę į patogesnę poziciją vertina situaciją.
Žmogus sąmoningas, ~60 metų amžiaus, aiškaus šoko būsenoje, kruvinom, nubrozdintom kojom. Vizualiai tik paviršiniai pažeidimai ir išsukta čiurna. Bet skundžiasi sumuštu šonu ir skaudančia nugaros apačia, kvėpuoja normaliai, reaguoja į dirgiklius, šneka ir elgiasi adekvačiai. Bandau įvertinti situacijos rimtumą ir ieškoti pagalbos.. mobilus ryšys paėjus vos 20 m ant uolos atsiranda ir nors nelaimę patyrę čekai išsikvietė savo draugus į pagalbą, primygtinai siūlau skambinti gelbėtojams.
Čia prasideda GRAIKIŠKOJI gelbėjimo dalis.. bendrojo pagalbos telefono operatoriai nemoka angliškai. Aš rimtai – nemoka. Perjungtas gal trečias pašnekovas/ė kažkaip bando komunikuoti ir pareiškia, kad negali nustatyti mūsų lokacijos ir iš kur skambinama. Kelis kartus reikia kartoti, kas esam Kalymnos, o ne Kos‘e, nurodyti kuris sektorius, nuo kur priėjimas ir tt. Galų gale net vietos koordinačių sudiktavimas pasirodo ne tokia paprasta užduotis jas priimančiai pusei. Dar keli „perskambinimai“ iš gelbėtojų aiškinantis kokia situacija, ir aiškus atsisakymas siųsti sraigtasparnį.. nors visos pusės supranta, kad nunešti žmogų tokia kalnuota/akmenuota vietove bus labai sudėtinga. Esu tikras, kad to daryti ir nereiktų..
„Gelbėtojai išvyko, tuoj jus pasieks“ – gaunu pranešimą iš paskambinusios tarnybos darbuotojos. Pasakau, kad laukiam jau valandą ir skubam susirinkti likusių daiktų, bei grįžtam prie nukentėjusiojo.. situacija atrodo pakankamai stabili, bet gelbėtojų nėra.. po 2 val. jie pasiekia kelią, ties mūsų sektoriumi.. sako, kad užtruks dar valandą užlipt.. akivaizdžiai klaidžioja ir nėra pratę judėti nelygiu paviršiumi.. atskubėję čeko draugai guodžia nukentėjusį ir rodo kelią gelbėtojams.. 2,5 val. nuo pagalbos skambučio.. nuo mano gyvenamos vietos Myrties miestelyje ateiti pėsčiomis, susirenkant laipiojimo inventorių, užtrukau ~1 val. neskubėdamas...“ – rašė jis.
Vyras taip pat teigė, kad atvykus gelbėtojams, jį itin nustebino komandos fizinis pasirengimas.
„Nekomentuosiu fizinio „gelbėtojų“ pasirengimo, bet pirmoji atvykusi keturių žmonių komanda labiau primena nuo pastolių nukeltus statybininkus su vaistinėle iš automobilio.. nėra nei įtvarų, nei neštuvų, nieko.. bandom išaiškint, kad laikas bėga ir mums reikia sraigto, o ne neštuvų ir dar dviejų valandų nukentėjusiojo transportavimo ožkų keliukais į apačią.. turbūt nereikia sakyti, kad ir šie pagalbininkai komunikuoja vien tik graikiškai.. Visgi jų tarpe yra vietinis gelbėjimo tarnybos žmogus, kuris šiek tiek moka anglų kalbą ir panašu, kad iš anksčiau pažįsta čekų grupę. Pirštų ir senų pažinčių komunikacija leidžia įtikinti dėl sraigto poreikio.. prabėgo dar viena valanda, atkeliavo antroji gelbėtojų/gaisrininkų grupė su neštuvais. Turi rimtesnės med. įrangos, bet neturi daktaro komandoje... laimė turi bent spaudimo matavimo aparatą...
O čia jau pirmieji man nerimą keliantys ženklai.. krenta sistolinis spaudimas.. nesu medikas, bet bandau sakyti komandai, kad įtariu vidinį kraujavimą ir situacija tikrai rimta, turime skubėti.. gelbėtojai pervynioja bintą ant kojų nubrozdinimų, kažką tariasi graikiškai...
Dar po pusvalandžio jau turime atskrendantį sraigtą.. Deja, gelbėtojų komandoje nėra vadovaujančių, arba tiksliau sakant vadovauja visi... atskridęs sraigtas negali paiimti nukentėjusiojo, nes esam per arti uolos.. Negaliu vertinti pilotų kompetencijų, bet nei Tatruose nei Alpėse tokių problemų tikrai nebūtų. Bet yra kaip yra.
Įkeliame nukentėjusį ant neštuvų ir bendromis pastangomis pernešame į patogesnę vietą, kurią nurodo gelbėtojai. Deja ir ten priskristi bijo. Bėga laikas, žmogaus būklė akivaizdžiai blogėja.. priimamas sprendimas tempti nukentėjusįjį ant uolos viršaus į plokščią šlaitą.. maždaug 6-7 žmonių komanda su virvėmis ir viskuo kas tinkama panaudoti užnešame sužeistąjį realiai jau lipamu maršrutu. Vieta atvira, artimiausia uola už daugiau nei 100 metrų.. kyla vėjas.. sugrįžtantis sraigtas tolimu ratu apsuka mus ir net nebando leistis, – per stiprus vėjas, praneša gelbėtojai..
Temsta, pradeda lyti.. atvyksta pirmasis daktaras.. spaudimas toliau krenta.. situacija darosi kritinė.
Gelbėtojai priima sprendimą leistis link kelio, nors tamsoje, prasidėjus lietui, slidžiais akmenimis, tai atrodo beprotybė.. bandau sakyti argumentus, bet niekas neklauso... Dabar jau ~8-10 žmonių komandoje leidžiame žmogų neštuvuose žemyn.. vienas gelbėtojas nukrinta nuo uolos (2,5-3m aukščio), akivaizdžiai išsisuka koją, šlubuoja jau pats žemyn..
Tamsu, slidu ir be proto pavojinga.. sunku įvertinti kada laikai neštuvus, o kada pats laikaisi už jų, kad nenukristum. Stojam pailsėti kas 10-12 min. Du žmonės valo/šviečia kelią, kiti bando pakopomis perkelinėti neštuvus.. viskas „ant naujos nelaimės ribos“..
Kažkaip numetam apie pusę reikiamo aukščio.. nukentėjusysis praranda sąmonę.. daktaras jį prabudina, iš 3-4 bandymo įstato katerį, jau tikimės vaistų, deja, bet jie apačioje mašinoje... visiška maišalynė.. iš mediko lagamino byra tabletės ir adatos, vietoj pagalvėlės, nukentėjusiam pradėjus vemti, paduodamas atvirų švirkštų prikimštas paketas.. vienas iš gelbėjančių susibado rankas, stipriai kraujuoja.. bandom judėti toliau... dar vienas laiptas, dar vienas sustojimas... nukentėjusysis vėl netenka sąmonės.. daktaras ieško adrenalino.. neranda.. supratęs ko reikia perduodu savo vaistinėlę, paduodu ampulę..
Dar kelios minutės ir...viskas. Daktaras konstatuoja mirtį... kažkas dar bando daryti širdies masažą, bet daktaras jau stabdo procesą... belieka nusiimti šalmus ir minutę pabūti tyloje...
Nuo pagalbos skambučio ir koordinačių perdavimo pagalbos centrui praėjo daugiau nei 5 valandos…
Dar apie 2 val. gelbėtojai gabeno kūną iki kelio...
Nelaimė įvyko išlūžus dviems stotį laikantiems varžtams, kuomet į stotį dvigubą virvę įsegęs laipiotojas leidosi nurinkdamas atotampas. Spėjo išsegti net 3, tuomet stotis trūko ir kartu su laipiotoju skrido žemyn...
Tikiu, kad visų taškų patikrinti neįmanoma, nors noriu tikėti, kad maršrutai tokioje laipiojimo saloje yra prižiūrimi..
Visgi ne apie tai.. daugiau nei penkios valandos išgelbėti žmogaus gyvybei yra per mažai. Europoje. Graikijoje. Saloje, kuri gyvena tik iš laipioti čia atvykstančių žmonių, nėra parengtos gelbėtojų komandos.. joje nėra budinčio mediko.. gelbėtojai sunkiai orientuojasi vietovėje...
Nežinau ar benoriu vyksti laipioti į šalį, kurioje pagalbos garantijos artimos Bangladešui... ir Jums nerekomenduoju...
Saugokit save“, – dalijasi vyras.