Amerika garsėja siurrealistinėmis betoninėmis magistralėmis, priverčiančiomis automobilius pakilti iki pat dangaus. Tačiau niekas jos piliečiams nekelia tokių sentimentų ir simpatijos, kokių nusipelnė legendinis ROUTE 66.
Jo nėra kelių žemėlapiuose, bet apie jį žino visas pasaulis. Jis turi daug vardų (ne pavadinimų): Pagrindinė Amerikos gatvė, Willo Rogerso magistralė, Amerikietiškos svajonės kelias, Kelių motina. Pastarąjį jam padovanojo rašytojas Johnas Steinbeckas 1939-ųjų romane „Rūstybės kekės“.
Jis taip realistiškai aprašė tuo keliu žygiavusių žmonių kančią ir nusivylimą, kad dauguma bibliotekų nesiryžo siūlyti knygos savo skaitytojams. Romanas, ekranizuotas kitąmet po to, kai buvo išleistas, prasideda žodžiais: „Federalinis kelias 66 – tai bėglių kelias, kelias tų, kurie gelbėjasi nuo dulkių ir nuskurdusios žemės, nuo traktorių riaumojimo ir asmeninio skurdo, nuo lėto stepės traukimosi į šiaurę, nuo gniuždančių Teksaso vėjų, nuo potvynių, kurie ne tik kad nepraturtina žemės, bet dar ir vagia iš jos paskutinius syvus.
Nuo viso to bėga žmonės, o į „Route 66“ juos išstumia šalutinių kelių intakai, kelkraščiuose išraižytos siauros keliūtės. 66-oji magistralė – tarsi pagrindinė trasa.“