Viena ryškiausių savo kartos aktorių Irena KRIAUZAITĖ – tiesaus veriančio, tiesiog karališko žvilgsnio! Ir gyvenimas jos – ryškus, su spontaniškais viražais, be nuobodulio prieskonio. Net dabar, kai ji gyvena kaime, kuriame anksčiau slaugė mamą, o paskui išsislaugė pati, – po ligos, smogusios prieš kelerius metus, reikėjo iš naujo mokytis net kalbėti.

Nuo pusės trijų ligi ketvirtos juos beveik kasdien galima sutikti vaikštinėjančius po Vilnių. Vertėjas, poetas, profesorius Tomas VENCLOVA su žmona aktore ir rašytoja Tatjana Milovidova-Venclova vis dar atranda kokią nematytą kertę, kiemelį ar užkaborį. Vilnius juos tebežavi kaip ir prieš penkis dešimtmečius, kai pirmą kartą čia susitiko. Po keturiasdešimties Amerikoje nugyventų metų profesorius neatsispyrė Lietuvos traukai ir grįžo į tėvynę. Dažnai net susimąsto: kas būtų atsitikę, jei 1977-aisiais nebūtų emigravęs į JAV?

Ji nežinojo, ką reiškia žodis „etiudas“, negana to – nebuvo mačiusi nė vieno spektaklio, bet į aktorinį įstojo, nors konkursas buvo didžiulis. Režisieriai ne kartą yra pasakę pastabą dėl išraiškingo stoto, bet tai nesutrukdė jai vaidinti Drugelio. Kai visi turėjo dublerius, aktorė Milė ŠABLAUSKAITĖ Agotukę legendiniame spektaklyje „Amerika pirtyje“ keturiasdešimt metų vaidino niekieno nepavaduojama. Tik štai gyvenime galėjo sūnaus ir neprarasti – būtų užtekę scenoje laidoti vaikus. Tik joje galėjo likti ir nelaiminga meilė.

Šiemet nedidelis Dzūkijos miestelis Perloja turbūt vėl rinksis į iškilmes – vasarą sukaks 90 metų, kai atidengtas aukščiausias Lietuvoje paminklas Vytautui Didžiajam. Pastatytas garsiausio LDK kunigaikščio 500-ųjų mirties metinių proga paminklas atlaikė visą sovietmetį ir rimtus bandymus būti nušluotas nuo žemės paviršiaus. Simboliška, kad jį išsaugojo žemė, kurioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje atsirado ir legenda virto PERLOJOS RESPUBLIKA.

Prieš šimtą metų, speiguotą vasario 12-ąją, atšiauriame Kazachstane gimė mergytė. Tuo pat metu atlėkęs sviedinys susprogdino kitą pusę namo, kuriame vyko gimdymas... Taip pasaulį išvydo choreografė Kira Katerina DAUJOTAITĖ (1921–2013) – viena išraiškos šokio Lietuvoje pradininkių. Nepalaužiama optimistė, idealistė ir romantikė, aristokratė iki pat pirštų galiukų – tokią ją prisimena jaunėlė dukra aktorė Inesa Paliulytė ir anūkė scenografė Kotryna Daujotaitė.

Sovietmečiu Vytauto MONTVILOS (1902–1941) vardu vadintos gatvės ir mokyklos. Jo eiles apie Leniną, komunistų partiją, Raudonąją armiją ir revoliuciją įvairių švenčių proga šaižiais balseliais aktų salėse skandavo pionieriai.

Kažkada žurnalas „Time“ aktorių Elizabeth TAYLOR (1932–2011) ir Richardo BURTONO (1925–1984) meilės istoriją pavadino viena didžiausių praėjusio šimtmečio dramų. Juos lenkė tik aviatoriaus Charleso Lindbergo vaiko pagrobimo epopėja ir prezidento Johno Kennedy nužudymas.

„Nuo Ščecino prie Baltijos jūros iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga...“ Prieš 75 metus – 1946-ųjų kovo 5-ąją – Fultone, Misūrio valstijoje, legendinio britų politiko Winstono CHURCHILLIO pasakyta kalba ne tik paskelbė simbolinę šaltojo karo, kuris galiausiai baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu, pradžią, bet ir išpopuliarino terminą, reiškiantį anaiptol ne simbolinę ribą tarp Vakarų ir Rytų, perskėlusią pokario Europą.

Sausį 75-ąjį gimtadienį atšventusi Dolly PARTON – ne tik kantri muzikos žvaigždė, aktorė ir Amerikos legendos dalis. Ji – labdarė, kurios skirtas milijonas dolerių (820 tūkstančių eurų) paspartino kompanijos „Moderna“ vakcinos nuo koronaviruso kūrimą.

Amerika garsėja siurrealistinėmis betoninėmis magistralėmis, priverčiančiomis automobilius pakilti iki pat dangaus. Tačiau niekas jos piliečiams nekelia tokių sentimentų ir simpatijos, kokių nusipelnė legendinis ROUTE 66.

Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) džiaugdavosi namie pietums gavęs rūgpienio ir virtų bulvių. Tačiau oficialiuose pobūviuose buvo paisoma prancūziškų kulinarijos madų, kuriomis domėjosi Sofija Smetonienė (1885–1968). Priėmime, 1938 metais surengtame Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui paminėti, vienas pagrindinių patiekalų buvo AUKŠTADVARIO LAŠIŠINIS UPĖTAKIS – Truite saumonée d’Aukstadvaris.

Meilė neišmatuojama nei metrais, nei gramais, bet nesunku nustatyti, kada būna didžiausias jos tankis. Sulaukę Valentino dienos, visi pasijuntame kaip Beatričė su Dante. Net jei tą jausmą išprovokuoja ne tavo aistros objektas, o prekybos centro darbuotoja, kuriai liepta dalyti raudonas rožes. Tačiau vien tai, kad gėlė – raudona, augina sparnus ir kutena paširdžius. Nes savaime suprantama, kad RAUDONA SPALVA – lemtinga, erotiška, pritvinkusi meilės. Bet – ar tikrai?