Amy Winehouse legenda užgožė tikrą žmogų: kas liko už šinjono, skandalų ir „Grammy“

Britų fotografo Bruno Vincento portretas įamžino išskirtines Amy išvaizdos detales: ryškiai raudonas lūpas, šeštojo dešimtmečio įkvėptą „katės akių“ makiažą ir auskarą virš lūpos, primenantį Marilyn Monroe apgamą / Getty nuotrauka
Britų fotografo Bruno Vincento portretas įamžino išskirtines Amy išvaizdos detales: ryškiai raudonas lūpas, šeštojo dešimtmečio įkvėptą „katės akių“ makiažą ir auskarą virš lūpos, primenantį Marilyn Monroe apgamą / Getty nuotrauka
Eglė Černiauskaitė
Šaltinis: Žurnalas „Legendos“
A
A

Per kelerius metus Amy WINEHOUSE (1983–2011) iškeitė Londono džiazo klubus į didžiausias pasaulio scenas. Ankstyva mirtis pavertė ją legenda, bet beveik užgožė moterį – talentingą, šiurkščią, priklausomą ir beviltiškai jauną.

Šiemet jai būtų sukakę keturiasdešimt treji. Galbūt ji būtų buvusi aktyvistė, galbūt – ieškojusi šeimyninės laimės, galbūt – įsivėlusi į ginčus su prodiuseriais dėl kūrybos, o su buvusiais vyrais – dėl vaikų globos ar išlaikymo. Ir mažiau traukusi smalsuolius, kurie taip domisi anksti mirusiais veikėjais.

Be abejonės, išėjusius mylėti lengviau. Geriausias pavyzdys – vadinamasis „27 klubas“, iš esmės popkultūros nekrofilija, pridengianti ankstyvos mirties siaubą dviprasmiška estetika. Žuvusi garsenybė – jauna, talentinga, sužlugdyta – ir visada parduodama. Savigriova ima atrodyti kaip kūrybos sąlyga, tarsi žmogus privalėtų sudegti, kad mums paliktų geresnių dainų ar įspūdingų vaidmenų. Tokia legenda beveik visada patogesnė už gyvą, senstantį, bandantį gydytis, klystantį, juolab – nuobodžiai sveikstantį žmogų.