Garsūs žmonės istorijoje palieka ryškų ar mažiau pastebimą pėdsaką, tačiau kaip ir visi mirtingieji visuomenės akiratyje išbūna tik ribotą laiką. Tiesa, kai kuriems nusišypso laimė ar atsakomybė tą dėmesio naštą ant savo pečių nešti iki pat dienų galo. Jūsų dėmesiui – 10 nuotraukų ir šių sustabdytų akimirkų istorijos. Tai puikus būdas prisiminti, kaip jaunystėje atrodė ne tik mūsų legendos, bet ir jų populiarumo pradžią ar patį žydėjimą liudijęs laikmetis.

Kino ekspertė ir kritikė, televizijos laidų bei vakarų apie kiną vedėja, dėstytoja, knygų autorė Izolda KEIDOŠIŪTĖ visada labiau mėgo būti už kadro, o ne ekrane. Jaunystėje ji atrado toli gražu ne kiekvienam tuomet prieinamą žinių šaltinį – laisviau kvėpuojančioje socialistinėje Lenkijoje rodomus filmus bei leidžiamus kultūros žurnalus. Ir visa galva pasinėrė į šį iliuzijų fabriku vadinamą pasaulį.

Kai 1929-ųjų pavasarį Kaune, Lietuvos universiteto salėje, puritoniški elito atstovai surengė vadinamąjį mados teismą, modernios mados ir gyvenimo būdo drąsiai stojo ginti pirmoji Lietuvoje meno istorijos disertaciją apsigynusi filosofijos mokslų daktarė Halina KAIRIŪKŠTYTĖ-JACINIENĖ (1896–1984). Šiai emancipuotai moteriai ne kartą teko rinktis: pašaukimas, meilė ar motinystė.

Šių metų pradžioje Klaipėdos uostą pasiekė ypatinga siunta iš Bogotos – daugiau nei du šimtai Nijolės ŠIVICKAS DE MOCKUS (1925–2018) kūrinių, kuriuos jos šeima padovanojo Lietuvai. Svajonė sugrįžti su savo darbais išsipildė, deja, menininkei užbaigus nepaprastą gyvenimo kelionę, nusidriekusią nuo Nevėžio lygumų gimtajame Kėdainių krašte iki ilgiausios pasaulyje Andų kalnų grandinės.

Jono Vaitkaus režisuotas Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „STRAZDAS – ŽALIAS PAUKŠTIS“ – vienas garsiausių praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio spektaklių. Daugelis jį vertino kaip visiškai avangardinį kūrinį dramos teatre.

Pumpėnų miestelis Pasvalio rajone liūdi: jų parapiją paliko mylimas kunigas Domingo AVELLANEDA CABANILLAS. Vasaros pabaigoje į atsisveikinimo mišias susirinkę žmonės kalbėjo, kad jie jau dabar laukia jo sugrįžtančio. Juk jei išvyksta studijuoti, galbūt Domingo turės laisvas vasaras. O kur smagiausia vasaroti? Ten, kur daugiausia draugų. Ir ten, kur tavęs pasiilgo.

„LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ“ šiandien skamba taip, lyg šios giesmės autorius nė negalėtų būti kas nors kitas, tik lietuvis. Ji tapo neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu, o melodijos pradžia iki 1941 metų skambėjo kaip Valstybės radiofono signalas. Tačiau žodžius parašė žmogus, kuriam lietuvių kalba nebuvo gimtoji ir kuris ją turėjo išmokti.

Kartą „Lietuvos“ viešbučio restorane Kaune susirinko nedidelė garsių vyrų kompanija. Vienas jų – smulkutis, liesutis, sidabrinių garbanų aureole apgaubtu veidu, žėrinčiomis akimis – ilgai studijavo paduotą valgiaraštį. Galiausiai padavėjas pradėjo vardyti, kad yra gerų šnicelių, šašlykų bei vokiškų kotletų, o gal zrazai svečiui patiktų? Kantriai litaniją išklausęs klientas atrėžė: „Aš lavonų nevalgau!“ Vargšas kelneris neatpažino, jog skanių mėsiškų patiekalų siūlė... garsiausiam vegetarizmo propaguotojui, filosofui, rašytojui VYDŪNUI – Vilhelmui Storostai (1868–1953).