1920–1930 metais buvo nemažai bandymų perskristi Atlantą ir Ramųjį vandenyną, ir dauguma jų baigėsi tragiškai. Dešimtys pilotų prapuolė be žinios – niekam nekilo klausimų, kas jiems nutiko. Tačiau Amelios EARHART (1897–1937) dingimas iki šių dienų kelia įvairių spėlionių, sąmokslo teorijų ir įkvepia naujus mėginimus įminti jos paslaptį.
Greičiausiai niekada nesužinosime, kas nutiko, jau vien dėl to, kad Ramusis vandenynas pernelyg didelis ir gilus. Tikėtina, kad lėktuvas guli trijų penkių kilometrų gylyje ir dėl to negalima rasti nuolaužų, o ne todėl, kad Amelia pateko į japonų nelaisvę, inscenizavo savo mirtį, tapo Franklino Roosevelto šnipe ar paprasčiausiai pabėgo nuo šlovės ir ramiai gyveno svetima pavarde. Turbūt viskas susiklostė banaliai ir tragiškai: baigėsi degalai, ir ekipažas nukrito į vandenyną.
Niekada anksčiau jokiai gelbėjimo operacijai nebuvo skirta tiek pinigų, kiek šiai. Amelios vyrui teko įkalbėti teismą, kad neakivaizdžiai pripažintų žmoną mirusia, suteiktų teisę tvarkyti nemažą jos palikimą ir organizuoti paiešką. Deja, nieko nepavyko rasti. Nors pastaruosius 90 metų kas nors vis aptikdavo tai organinio stiklo gabalų, tai liudininkų, esą mačiusių šturmaną Fredą Noonaną ar net juos abu Saipano saloje.