Kasmet kiekvieną spalį – jau 38 metus – viena iš Vilniaus salių prisipildo šiuolaikinio džiazo muzikos. Scenoje kukliai paskelbiami „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ laureatai. Anšlaginius pasirodymus surengia pasaulinės žvaigždės. Festivalio renginiai trunka kone savaitę. Ir už viso to stovi vienas žmogus – Antanas GUSTYS, kadaise nusprendęs, kad Vilnius privalo būti įrašytas į džiazo žemėlapį.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje traukiantis vokiečių frontui ir puolant sovietų armijai, iš Lietuvos dviračiu pabėgo aštuoniolikmetis Albinas ELSKUS (1926–2007). Patekęs už Atlanto, jis tapo vienu didžiausių vitražo meno autoritetų ne tik JAV, bet ir pasaulyje. Be jo vadovėlio „Tapybos ant stiklo menas“, tituluojamo vitražistų Biblija, po šiai dienai neapsieina pasiryžusieji studijuoti šį sudėtingą, alchemijai prilygstantį meną.

Šiandien nėra vieno atsakymo, kodėl 1948-aisiais pastatyta Boriso Dauguviečio „ŽALDOKYNĖ“ išgyveno 62 teatro sezonus. Kodėl lietuvišką klasiką stačiusiai Kazimierai Kymantaitei taip prilipo ši komedija? Režisierė spektaklį įkrovė tokios energijos, kad jos pakako daugiau nei pusšimtį metų vaidinusiems kelių kartų aktoriams.

Paskutinėmis spalio dienomis Lietuvoje bus paminėtas 100-metis – merginos, kuri gyveno vos 24 metus. Poetės, žuvusios miške, infiltruoto saugumo agento susprogdintame bunkeryje, kartu su vyru, jo broliu ir keliais artimais bičiuliais partizanais. Diana GLEMŽAITĖ-BULOVIENĖ (1925–1949) pati tesuspėjo parengti eilėraščių rankraštį „Penktieji laisvės kovų metai“, o poezijos knyga „Mes mokėsim numirt“, surankiota po gabaliuką iš bičiulių, giminių, partizanų spaudos, pasirodė tik praėjus 45 metams po jos žūties.

Juodžiausiu Holokausto laikotarpiu kaliniai, įtraukti į Lavonų degintojų komandą Panerių masinių žudynių vietoje, aiškiai suvokė, kad irgi yra pasmerkti mirčiai. Tačiau nuolankiai jos nelaukė: slapta rankomis ir šaukštais išsikasė tunelį, ir trylikai pavyko pabėgti. 1944-ųjų PABĖGIMAS IŠ MIRTIES DUOBĖS Paneriuose prilygo kone bibliniam stebuklui.