„Amžinoji Velnio nuotaka“ Vaiva Mainelytė teatre paminėjo 75-metį: šventėje – ir dukra su anūkais

Jubiliejaus vakarą Vaiva spindėjo lyg tikra Holivudo žvaigždė. Elegantiškas, dizainerio Juozo Statkevičiaus siūtas baltas kostiumas, tviskantys papuošalai, ryškios lūpos ir iš veido nenykstanti šypsena – tokią aktorę rugsėjo 6-ąją pamatys ir Lietuvos televizijos žiūrovai.

Vakarą Vaidilos teatre surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas. Vaivos jubiliejinis vakaras, kurio įrašą padarė Lietuvos nacionalinė televizija, pradėjo naują veiklos etapą – kino kūrėjų vakarus, kuriuose bus kalbinami žinomi šalies aktoriai, režisieriai, operatoriai ir kitaip prie kino prisidėję ar prisidedantys žmonės.

Vis dėlto, artimieji, draugai, bičiuliai ir kolegos, susirinkę į aktorės šventę, pabrėžė ne tik jos išorinį spindesį, kiekvienas iš jų kalbėjo apie Vaivos vidinį grožį – jos meilę, švelnumą, atjautą, draugystę, pagalbą ir amžiną viltį.

„Vaiva yra mega žvaigždė. Jos talentu žavisi kartų kartos, – po renginio kalbėjo paramos fondo įkūrėja V.Ramaškienė. – Man norėjosi priminti, kokį reiškinį savo gyvenimu ir talentinga kūryba ji padovanojo Lietuvai ir kartu pasidžiaugti gėriu, kurį ji dalija šalia esantiems žmonėms.“

„Aš nežinau, kas yra žvaigždės danguje, o čia, žemėje, kokios mes žvaigždės“, – mėgsta sakyti aktorė V.Mainelytė. Šiuos žodžius ji pakartojo ir per savo jubiliejinį vakarą, elegantiškai priimdama daugybę jai išsakytų komplimentų.

Fotogalerija:

Vikriai į sceną užlipęs, 95-uosius metus skaičiuojantis rašytojas, dramaturgas, ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Pranas Treinys prisiminė, kaip Vaivos mokytojas Juozas Rudzinskas jį vedė parodyti „savo Vaivutę“: „Liepė atsisėsti ir žiūrėti, – išeina basa mergiotė. Ale ir gražumas neapsakomas, ale meilumas – neapsakomas. Aptirpau. Grudzinskas po jos etiudo ir sako: Pruni, šita bus didelė artistė. Klausiu – kadu? Akademinis jos laukė ketverius metus, kol ji Šiauliuose gyveno ir vaidino. O paskui atėjo į teatrą, tapo didele žvaigžde, bet liko jos basas paprastumas, basa mergaitė nuo Rokiškio.“

Humanitarinių mokslų daktarė, teatrologė Daiva Šabasevičienė, kurią Vaiva pavadino baltąja, teatro žmones mylinčia metraštininke, priminė, kad V.Mainelytė gimė 1948 metų rugsėjo 5 dieną, lygiai trys mėnesiai iki pačių baisiausių Lietuvos trėmimų.

„Vaivytė užaugo Dievo malonėje ir globoje, dar maža mergaitė važiuodavo į Rokiškio dvarą pažiūrėti Panevėžio teatro spektaklių, namuose ji ir pati vaidindavo – didelėje verandoje. Čia turbūt supratusi, kad publiką reikia sudominti – jei ne vaidyba, tai bent obuoliais iš sodo ar mamos keptomis bandelėmis. Nuo 15 metų ji atėjo į sceną, Vaivos gyvenimas ir karjera tarsi atsispindi Gyčio Lukšo filme „Vasara baigiasi rudenį“. Vasara, grožis, šaltukas, – jai nuolat tekdavo filmuotis šaltuose vandenyse. Jurgos vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ yra tapęs Vaivos logotipu“, – aktorės kelią priminė D.Šabasevičienė, o pati Vaiva žaismingai pridūrė – gal tikrai buvusi velnio nuotaka, jei visi jos buvę gyvenimo vyrai ir geriausi scenos partneriai – jau iškeliavę anapilin.

Aktorius Vidas Petkevičius, scenoje Vaivai dovanojęs dainą, prisiminė susitikimą televizijos videofilme „Edhauzo paslaptis“, kurį režisavo Baltys Bratkauskas: „Vaiva jau buvo garsi kino ir teatro aktorė, o man karjera tik prasidėjo. Nerimavau, kaip mes dirbsime kartu, tačiau Vaiva buvo tokia paprasta ir natūrali, kad įtampa kaipmat dingo. Vėliau mudu susitikome „Giminių“ seriale, kartu filmavomės...“

„Tuo metu seriale buvau ištekėjusi už Antano Šurnos personažo, o jau kai išteku, esu ištikima...“ – susirinkusiuosius prajuokino Vaivos pastaba.

Teatro kolegė ir labai gera draugė, aktorė Kristina Andrejauskaitė juokais prisipažino šiek tiek susinervinusi, kai pamatė, kokia graži Vaiva savo jubiliejaus vakarą. Šis ironiškas pokštas tarsi iliustravo bičiulės kalbą apie drauges nuo liūdesio, skausmo ir nelaimių visada gelbėjusį Vaivos humoro jausmą. „Ačiū, kad esi tvirta, mokanti paguosti, pakelti žmogų iš nelaimių, suteikti stiprybės, gera, dosni, supratinga ir labai gera draugė. Labai tave myliu“, – apkabino draugę scenoje K.Andrejauskaitė.

„Aš žinau, kad aktorius gyvas tik tada, jei jį žino turguje. Kauno turguje Mainelytę pažįsta, Palangos turgus Mainelytę žino, net užsienyje, Šalčininkuose, patikrinau – visi ją pažįsta“, – šmaikštavo kartu su Vaiva daug laiko teatre praleidęs aktorius Adolfas Večerskis. Jubiliejaus proga jis nusprendė Vaivai padovanoti sidabru ir auksu lietą angelą iš savo kolekcijos.

Kad ir koks būtų Vaivai svarbus kinas ir teatras, kad ir kokią meilę ji jaustų savo kolegoms, pirmoje vietoje, ji prisipažino, visada būdavusi šeima. Aktorės dukra Dovilė Žebrauskė dėkojo už besąlygišką meilę, kantrybę, švelnumą, už subtiliai išsakomą kritiką, nuolatinį palaikymą ir vertybes, kurias mama sudėjo į jos ir jos vaikų širdis. Močiutei gražių žodžių negailėjo ir anūkai, scenoje ją vadinę Vaivule ir pačia geriausia pasaulyje močiute.

Kino kūrėjams skirtus vakarus Vidos Ramaškienės paramos fondas pratęs jau šį rudenį, senjorų kino klubo narių laukia susitikimai su Lietuvos kino kūrėjais. Vaivos Mainelytės jubiliejinį vakarą, kurį iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kino centras, per „LRT Plius“ bus parodytas rugsėjo 6 dieną, 21.30 val.

Dieną prieš – rugsėjo 5-ąją, per Vaivos Mainelytės tikrąjį gimtadienį, 17.30 val. „LRT Plius“ kvies žiūrėti filmą „Vasara baigiasi rudenį“.