Andrius Česnauskas ryžosi kelionei motociklu į Berlyną – kaip 80-aisiais: be telefono, GPS ir komforto

„Pinigai – tik grynieji, vanduo – tik iš šaltinių arba prašant vienkiemių gyventojų. Norėjau patirti laikmetį, kai keliaujant istoriniu motociklu jautiesi lyg 80-aisiais. Tokios paties nusistatytos taisyklės kelionės metu sukuria naują patirties gylį“, – sako A.Česnauskas.

Nuo ko prasidėjo jūsų projektas „Back to the Roots“, jo idėja?

Mintis gimė kaip atsakas į besaikį vartojimą. Viskas šiais laikais turi būti greitai, patogiai, iš karto – maistas, kelionės, nuotraukos. Tačiau pastebėjau, kad net turint viską laimės tai automatiškai nesuteikia. Norėjosi paprastesnės, prasmingesnės patirties. Todėl pradėjau galvoti apie lėtesnį, labiau apgalvotą keliavimą – apie grįžimą prie šaknų.

Prisiminiau tėvo nuotraukas su juostiniu fotoaparatu, keliones baidarėmis, popierinius žemėlapius ir nakvynes miške prie laužo. Norėjosi patikrinti, kaip viskas jaustųsi be šiuolaikinių pagalbų. Taip gimė „Back to the Roots“ idėja – sugrįžimas prie to, kaip keliavo senosios kartos: lėtai, paprastai, bet su daugiau tikrų patirčių.

Kokį maršrutą pasirinkote savo kelionei?

Teoriškai nuo Vilniaus iki Berlyno galima nuriedėti per dieną – greitkeliais, be žemėlapio. Aš pasirinkau kitą kelią. Žemėlapyje nusibrėžiau tiesią liniją ir stengiausi jos laikytis, važiuodamas miško ir laukų keliukais, žvyrkeliais, kartais – per akligatvius. Kelias dažnai baigdavosi, bet tai ir buvo nuotykio dalis – svarbiausia buvo ne efektyvumas, o tikras keliavimas.

Ar turėjote kelionių įkvėpėjų iš praeities?

Viskas susivedė į simboliką. Kelionei pasirinkau naują istorinio motociklo BMW R80 versiją. Naujoji jo versija R12 G/S – moderni, bet ištikima reinterpretacija. Tad kilo idėja: su šiuolaikiniu „anūku“ sugrįžti pas senelį – į Berlyną, kur buvo sukonstruotas pirmasis toks motociklas. Tai ne šiaip kelionė, o pagarba istorijai ir praeičiai.

Lietuvių tarpe labiausiai įsiminė Antanas Poška, kuris dar tarpukariu motociklu pasiekė Indiją. Jis buvo vienas iš tų, kurie rodė, kad galima keliauti be ribų net ir tuomet, kai aplinkybės to neleidžia. Iš užsieniečių – be abejo, legendinio ralio Paryžius–Dakaras motociklininkai, kurie varžėsi naudodami tik kelio knygą ir popierinį žemėlapį. Būtent jų dvasia išliko gyva ir šiame projekte.

Kaip reagavo pakeliui sutikti žmonės?

Labai įvairiai, bet dažniausiai – su šypsena. Žmonės domėjosi mano pasirinkimu, klausinėjo, kodėl taip keliauju. Vienkiemių gyventojai dažnai nustebdavo, bet su nuoširdumu priimdavo, duodavo vandens, palinkėdavo sėkmės. Tai buvo dar viena šios kelionės dalis – bendravimas su žmonėmis ne per skaitmeninį ekraną, o tiesiogiai, gyvai.

Kuri kelionės dalis jums buvo sunkiausia?

Ne fizinis diskomfortas, o nuolatinė nežinomybė ir navigavimo iššūkiai. Nėra plano B, nėra telefono pažiūrėti, kur esi. Turi pasitikėti tik savimi. Buvo momentų, kai pasiklysdavau ir užtrukdavau iki sutemų, kol navigavimo ir vietinių žmonių pagalba vėl pavykdavo susiorientuoti, kur esu ir kaip nusigauti atgal į savo maršrutą. Geriamo vandens paieškos upeliuose ir vienkiemiuose, bėgimas nuo audros, o į ją pakliuvus laikyti hamaką ir tentą, kad visko nenuneštų. Teko ir džiovinti permirkusius drabužius prie laužo. Bet būtent tie momentai ir yra vertingiausi – jie nebuvo suplanuoti, todėl ir suteikiantys daugiausia patirties bei įspūdžių.

Ką reiškė keliauti be telefono, navigacijos, viešbučių?

Tai buvo tikras iššūkis. Mobiliojo telefono neėmiau sąmoningai, kad negalėčiau pasinaudoti „Google Maps“ ar kitomis navigavimo programėlėmis. Mano navigacija kelionės metu buvo tik kompasas ir popierinis žemėlapis. Nakvynė – tik miške, hamake, po tentu. Jokių viešbučių. Apranga – karinio tipo švarkas. Jei lyja – šlampi. Arba turi stoti, pasistatyti tentą ir pralaukti.

Ar savo kelionę taip pat fotografavote senesniais būdais?

Taip, kadangi tais laikais buvo analoginė fotografija, savo kelionę taip pat fotografavau juodai baltomis juostelėmis. Turėjau keturias juosteles – apie 140 kadrų. Naudojau dvi juostines kameras iš 80-ųjų – jei viena sugestų, būtų atsarginė. Neturėjau galimybės žiūrėti, ar nuotrauka pavyko – tai mokė kantrybės. Nuotraukos jau išryškintos. Galbūt rudenį surengsiu ir foto parodą, tam, kad šios patirtys būtų ne tik perskaitytos, bet ir pamatytos žiūrovų.

Fotogalerija:

Kokius daiktus ėmėte kartu su savimi į kelionę?

Viskas – nuo pirštinių iki maisto – buvo pasirinkta apgalvotai ir būtent taip, kad atitiktų tuos laikus. Pavyzdžiui, turėjau metalinę gertuvę, konservus, kruopas, riešutus, sausainius. Net mano pasirinktas laikrodis – „Hamilton Khaki Field“ – toks, kokį galėjo dėvėti keliautojas 80-aisiais. Norėjau, kad kiekvienas daiktas turėtų vertę ne per kainą, o per simboliką ir sąsają su ankstesniais laikais.

Ar planuojate organizuoti tokias keliones ir kitiems?

Taip, jau planuojama pirmoji „Back to the Roots“ grupinė kelionė šį rudenį. Brandinama idėja pakviesti ir kitus motociklininkus į tokio pobūdžio kelionę – be telefonų, su paprastais motociklais, be patogumų. Žmonės, kurie nori kitokios patirties, nuotykių, bet nedrįsta rizikuoti, galėtų pasikliauti manimi kaip kelionės ir nuotykių vedliu. Tai galėtų tapti kasmetine tradicija.

Ką jums reiškia tokios kelionės?

Tai kelionės į save. Išėjimas iš komforto zonos, sąmoningas pasirinkimas patirti diskomfortą, kad vėl išmoktum įvertinti tai, ką turi. Po šešių dienų gamtoje, maudynių tik ežere ir maisto gaminimo ant ugnies, grįžus namo net paprasčiausias dušas tampa švente. Tokios kelionės moko dėkingumo, atkuria ryšį su aplinka ir savimi. Jos padeda suvokti, kas iš tiesų svarbu. Ne kiek kilometrų nuvažiavai, o kiek iš jų patyrei.