„Mes nuolat bandome atrasti universalų sėkmės receptą ar formulę. Tokių nėra. Kažkam pavyksta išlikti, kažkam – ne. Vieni pradingsta ir nebegrįžta, kiti išnykę staiga vėl pasirodo. Daug priklauso nuo charakterio, nuo mūsų pasirinkimo, užsispyrimo, tikėjimo tuo, ką darome. Kartais ir nuo aplinkybių, kurioms neturime įtakos. Aš visąlaik darau tai, kuo degu. Mano kūryba – išgyvenimų, įspūdžių, patyrimų kaupimas ir pasakojimas apie juos per savo prizmę“, – sako muzikantas Andrius MAMONTOVAS (55).
Būti nevienadiene žvaigžde, savo srities lyderiu, žibėti orbitoje ne akimirką, o metų metus ir išlikti populiariam, vertinamam, daugelio mylimam yra aukštasis pilotažas. Tokių žmonių nedaug: visi žinome jų vardus, juos gerbiame ir mėginame atspėti jų ilgaamžiškumo paslaptį.
Kokią formulę jie atrado, kad amžiams liktų žmonių akyse ir širdyse? Kokį laiko patikrintą vaistą vartoja, kad būtų geidžiami ir mylimi? O gal nieko nedaro – tiesiog tokie yra iš prigimties?
Į šiuos klausimus kartu su Andriumi Mamontovu ir kitais lyderiais atsako 1000-asis žurnalo „Žmonės“ numeris.
Išnaudoti laiką. Tėtis svajojo, kad būčiau gydytoju. Iki vyresnių klasių laiką po pamokų leisdavau pas jį rentgeno kabinete arba pas mamą – medicinos mokykloje. Užaugau žvelgdamas į medikus su pagarba. Jų pasaulis nebuvo svetimas, tačiau ką nors panašaus daryti ketinimų niekada neturėjau. Labiau už viską mane domino ir traukė garsas. Kaip ir visi jauni žmonės, kovoti už savo vietą pasaulyje pradėjau pasipriešinimo laikotarpiu – paauglystėje (šypsosi).
Su draugais panirome į muziką, aš nuolat užsirašydavau į kokį nors būrelį – kino operatorių, fotografijos. Mokykloje rengėme koncertus, spektaklius. Vis dėlto, baigęs dvylika klasių, bandžiau pateisinti į mane sudėtas tėvo viltis ir įstojau į statybos ekonomiką. Ten mokiausi metus. Po pirmo kurso mane paėmė į sovietų kariuomenę. Kai grįžau, supratau, kad statybos ekonomikos nebestudijuosiu.