Anna Douka-Jasikevičius: Mūsų namai ten, kur tuo metu esame

Po vestuvių jūsų pavardė tapo dviguba. O kokias turi jūsų su Šarūnu vaikai?

Tik vieną – Jasikevičius. Taip nusprendėme, nes dvi pavardes vaikams rašyti kasdien mokykloje, o kada nors ir koledže būtų gana sunku. Gerai, kad jų abiejų vardai trumpi, tai labai tinka ir prie taip jau sudėtingos pavardės. O savos nesikeičiau – tik pridėjau vyro. Tačiau tai ne pasirinkimo klausimas. Graikijoje yra įstatymas, kad moteris po vedybų privalo pasilikti mergautinę pavardę, sutuoktinio gali nebent prisidurti. Taigi Douka aš būsiu visada. Visos mano draugės Graikijoje turi ne vyrų, o savo tėvų pavardes. Visai geras įstatymas, sakyčiau.

Į kurį – jus ar Šarūną – panašesni judviejų vaikai?

Dabar dukra panašesnė į mane, o sūnus – į mano vyrą. Nors kai gimė, Aila atrodė visiškai tokia pati, kaip tėtis. Ir dar beveik metus jie buvo kone identiški, netgi akys buvo tos pačios spalvos, tačiau vėliau pasidarė rudos. Luko akys irgi tamsios, bet išoriškai jis labiau primena Šarą.

Gal norėtumėte turėti ir daugiau atžalų?

Bent jau ne šiuo metu. Nors žinau, kad gyvenime negalima sakyti „niekada“, šiaip esu laiminga augindama du vaikus. Tačiau niekas nežino, gal kada nors mes ir pakeisime nuomonę.

Šią vasarą Graikijoje atšventėte savo vestuves. Ar labai didelės jos buvo?

Žiūrint, ką turite omenyje sakydama „didelės“. Tai priklauso nuo požiūrio. Pas mus dalyvavo artimiausi draugai, keletas giminaičių – šiek tiek daugiau nei šimtas svečių. Ne trisdešimt, bet ir ne trys šimtai. Pagal lietuviškas tradicijas šventėme dvi dienas. Abu taip nusprendėme, nes nemažai draugų ir artimųjų atvyko iš skirtingų šalių ir norėjome su visais pabūti ilgiau.

Kaip prasidėjo jūsų ir Šarūno istorija, trunkanti jau daugiau nei devynerius metus?

Man jis atrodė paprasčiausias vaikinas, priėjęs pasikalbėti angliškai. Ir šnekėjo apie visiškai paprastus dalykus.

Susitikome visiškai atsitiktinai viename Atėnų bare, buvau ką tik baigusi koledžą. Nežinojau, kas jis toks, kad žaidžia krepšinį, nes šiuo sportu tiesiog nesidomėjau. Man jis atrodė paprasčiausias vaikinas, priėjęs pasikalbėti angliškai. Ir šnekėjo apie visiškai paprastus dalykus, kuriuos mėgsta sakyti užkalbinantys vaikinai. Bet Šarūnas man patiko, nes privertė mane šypsotis, o tai labai svarbu. Jis juokavo, o aš juokiausi. Jis buvo malonus, linksmas, tryško pozityvia energija. Paskui pradėjome vaikščioti į pasimatymus.

Jis šiek tiek už jus vyresnis.

Taip, tačiau nei kai susitikome, nei dabar to amžiaus skirtumo nejaučiu. Jis nėra labai didelis – devyneri metai, o ir pati esu labiau subrendusi nei mano amžiaus merginos. Beje, tarp mano tėvų lygiai toks pat metų skirtumas – apie tai jie niekada daug nekalbėdavo.

Nuo jūsų pažinties praėjo devyneri metai, kol nusprendėte susituokti. Kodėl taip ilgai laukėte?

Per tą laiką mums gimė vaikai, dažnai keitėme šalis – visa mūsų aplinka nuolat mainėsi. Per pirmus trejus bendrus metus pagyvenome keturiose šalyse ir šešiuose namuose. O kai šalia viso to dar ir du maži vaikai, viskas išties atrodo pernelyg beprotiškai. Tad tiesiog auginome Ailą ir Luką, džiaugėmės gyvenimu ir laukėme, kol vestuvėms ateis tinkamas laikas. Susiklostė dar geriau, nes jose dalyvavo ir mūsų vaikai – galbūt jas prisiminti jiems bus visai smagu. Ir nesvarbu, ar mes tai būtume padarę anksčiau, ar dabar, nes nuo pat pirmų dienų gyvenome kaip susituokusi pora, taigi niekas nepasikeitė.

O kada pristatėte Šarūną savo šeimai?

Tiesą pasakius, ne itin skubėjau – iš esmės su saviškiais pasikalbėjau tik tada, kai jau buvau nėščia. Jiems tai buvo nemažas šokas.

Gal jums patiems irgi?

Ne, ne – vaikus mes planavome, daug apie tai kalbėdavomės ir tai mums netapo siurprizu. Ne taip, kaip mano tėvams. Jie iki tol apie Šarą nežinojo, o aš jiems atrodžiau per jauna šeimai kurti.

Ir kokia buvo jų reakcija po tokios netikėtos naujienos?

Jie tiesiog bandė suprasti, ar aš laiminga, ir išsiaiškinti, kas tas vaikinas, nes nieko apie jį nebuvo girdėję. Jiems tai buvo tiesiog kažkoks užsienietis, ne graikas, kurio kūdikio laukiasi jų dukra... O paskui įvyko tipiškai tradicinis susitikimas mano tėvų namuose. Atvažiavome mes su Šaru, atvyko ir mano vyresnis brolis, su kuriuo esu labai artima. Šarūnas jiems patiko nuo pat pradžių, nes pamatė, kad yra labai geras man, be to, maloniai bendravo su mano tėvais. Jiems tikrai buvo svarbiau ne kas jis, o kaip elgiasi. Kaip ir visiems tėvams.

Iš pradžių gal ir nesupratote, kad jus užkalbino garsus krepšininkas, bet vėliau turbūt pajautėte draugaujanti su žvaigžde? Juk Šarūnas tuo metu jau buvo rungtyniavęs NBA, ne kartą pasižymėjęs Eurolygoje, su Atėnų „Panathinaikos“ klubu triumfavęs nacionaliniame čempionate.

Taip, kai mes susitikome, krepšinyje jis jau buvo daug pasiekęs. Iš pradžių nesuvokiau, su kokio ryškumo žvaigžde susipažinau. Žinojau, kad Šarūnas – geras krepšinio žaidėjas, bet nesupratau, kokio masto. Man jis buvo tiesiog paprastas žmogus, niekada nežiūrėjau į jį kaip į garsenybę. Ir elgėsi labai normaliai. Šiaip, kai kas nors yra didelė žvaigždė, tai ir elgesys būna atitinkamas, bet Šaras niekada nevertė manęs pajausti, koks jis svarbus ar įžymus.

Gal jūs ir pati Atėnuose buvote garsi kaip modelis?

Ne, aš dirbau vienos farmacinės įmonės finansų departamente, o modeliu pabūdavau turėdama laisvo laiko. Taigi karjerą dariau kitoje srityje.

Tačiau ją teko nutraukti?

Kai pastojau, Šarūnas vis dar žaidė krepšinį ir turėjo išvykti iš Graikijos. Tad, deja, mano karjera nutrūko. Jei būtume gyvenę ten, nebūčiau palikusi savo darbo. Man patinka dirbti, bet kai vienoje šalyje ilgai neužsibūni, – sudėtinga. Negali atidaryti parduotuvės ar ko nors panašaus, nes gal po kelerių metų čia nebebūsi. Jau kurį laiką ieškau, kuo užsiimti. Turiu keletą idėjų, ką galėčiau daryti internetu, bet dar reikia laiko, kad suprasčiau, kas man geriausia. Vaikai jau šiek tiek paaugę – dabar gera proga ką nors pradėti.

Ar bent įsivaizduojate, kiek dar laiko gyvensite Lietuvoje?

Nežinau. Atvažiavome metams, bet jau eina penkti. Šarūnas atvyko žaisti, paskui tapo trenerio asistentu, dabar dirba „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu. Jam gerai sekasi, bet šioje profesijoje nuolat viskas keičiasi. Taigi gal po metų vėl viskas bus kitaip.

Kokią mokyklą lanko jūsų vaikai?

Norėjome juos leisti į tarptautinę mokyklą, galvodami apie tai, kad ateityje galbūt vėl teks keisti šalį, bet Kaune tokios nėra. Tad tinkamiausia mums pasirodė Karalienės Mortos mokykla. Ji lietuviška, bet joje daug kalbama angliškai. Ailai ten labai patinka, Lukas nuo šių metų irgi eina į parengiamąją klasę. Vaikai šneka trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir graikų.

O kaip bendraujate namie?

Mūsų šeima daugiakalbė. Aš su vaikais nuo pat gimimo dienos kalbu graikiškai, Šarūnas – tik lietuviškai, o tarpusavyje mes šnekamės angliškai, nors į mūsų pokalbius įsipainioja ir graikiškų, ir lietuviškų žodžių. Šaras supranta graikiškai, aš galiu kalbėti lietuviškai, tad yra visko po truputį. Daug kas galvoja, kad vaikams tokia sistema per daug sudėtinga, bet jie niekada nėra susipainioję: kreipdamiesi į mane nėra prabilę lietuviškai, o į tėtį – graikiškai. Jei sėdėtumėte su mumis prie stalo, galbūt jums pasirodytų keista, kad mes vienu metu bendraujame trimis kalbomis – mums tai visiškai normalu.

Šiemet Europos krepšinio čempionate susikovė Graikijos ir Lietuvos rinktinės. Už kurią sirgote?

Žinau, kad lietuviai manęs už tai nekęs, bet sirgau už savo šalį. Žiūrėjome rungtynes namie su Šarūnu ir vaikais. Ir kiekvienas mūsų palaikė savo rinktines.

O vaikai?

Jie pasidalijo: vienas buvo su manimi, kitas – su tėčiu. Bet negaliu išduoti, kaip...

Na, tąkart Graikija laimėjo 77:64. Kaip atšventėte savo šalies pergalę?

Pasidžiaugiau, bet santūriai. Taip, aš gyvenu Lietuvoje, auginu lietuvius vaikus, myliu Lietuvą, tačiau esu graikė ir normalu, kad palaikau savo šalį. Bet galbūt po dvidešimties metų aš jau sirgsiu už Lietuvos komandą.

Prieš kurį laiką internete išpopuliarėjo ištrauka iš spaudos konferencijos, kurioje jūsų vyras žurnalistui atskaitė moralą apie vaikus: „Nieko nėra didingiau nei vaiko gimimas – nei titulai, nei niekas.“ Ar šeima iš tiesų jam svarbesnė už jo paties titulus ir krepšinį?

Šiais žodžiais jis atsiskleidė visai iš kitos pusės ir parodė, koks yra iš tikrųjų: labai jautrus ir geras. Kai gimdžiau vaikus, Šarūnas buvo šalia manęs, nes tomis akimirkomis man reikėjo tik jo vienintelio. Ir jis visiškai teisus: nesvarbu, kiek rungtynių esi gyvenime laimėjęs, vaikai – pats svarbiausias dalykas pasaulyje.

Jūsų šeima visada pasiruošusi sekti paskui jį ir jo krepšinį?

Tai yra jo darbas ir taip funkcionuoja mūsų šeima: Šarūnas dirba, o mes keliaujame paskui.

Tai yra jo darbas ir taip funkcionuoja mūsų šeima: Šarūnas dirba, o mes keliaujame paskui. Žinoma, galėčiau gyventi Graikijoje ir ten auginti vaikus, bet aš tikiu, kad šeima turi būti kartu, visą laiką norėjau, kad vaikai augtų su mama ir su tėčiu. Mūsų namai ten, kur tuo metu esame. Jei Šarūnui sekasi profesinis gyvenimas, laimingas ir jis, ir mes visi. Kai nusprendėme su juo turėti vaikų, žinojau, kad teks nuolat kraustytis. Tai nėra lengva, ne visada kelias rožėmis klotas, užtat labai įdomu.

Ar daug laiko praleidžiate kartu? Šarūnas nėra pernelyg užsiėmęs?

Jis daug dirba, bet mums visada randa laiko. Tiesa, jo dienotvarkė kartais prasilenkia su vaikų, nes treniruotės vyksta po pietų, kai jie grįžta iš mokyklos. Bet aš jį nuolat matau, mes kartu pietaujame, vakarieniaujame, abu stengiamės kiek įmanoma daugiau pabūti su vaikais.

Per beveik dešimt metų jau turbūt neblogai pažįstate savo antrąją pusę. Ar namie vyras irgi toks pat temperamentingas, kaip ir krepšinio aikštelėje?

Ne, namie labai ramus ir tylus. Daugelis galvoja, kad jis ir čia toks, kaip aikštelėje, kur gali būti labai užsidegęs ir emocingas. Bet ten jo darbas, o čia Šaras visai kitoks: paslaugus, padedantis namuose, labai geras su vaikais, mėgsta su jais žaisti ir leisti laiką.

O kaip jautėtės pažinties pradžioje sužinojusi, kad Šarūnas jau buvo kartą vedęs?

Nei gerai, nei blogai, nes kai mes susitikome, jau buvo išsiskyręs. Man jo skyrybos – tik faktas ir jis neturi reikšmės. Tikiu, kad viskas, kas įvyksta gyvenime, formuoja tavo charakterį. Tad kai jį susitikau, jis buvo toks, koks buvo – su visa savo praeitimi. Galbūt pirmosios vedybos jį padarė brandesnį, nes kai susiduri su sunkumais, paskui labiau apgalvoji savo veiksmus, svarstai, kaip elgtis, kad taptum geresniu žmogumi.

O kaip į tą faktą reagavo jūsų tėvai?

Jiems tai netrukdė. Kai jie susipažino, aš jau laukiausi, taigi dėl Šaro praeities per daug nesuko galvos. Juos kur kas labiau jaudino, kaip aš jaučiuosi, kaip kūdikis ir ar mums ko nors reikia. Be to, Šaras – geras žmogus, tad visa kita nesvarbu.

Prie ko sunkiausia priprasti iš vienos šalies į kitą daug keliaujančiai šeimai?

Jei šalia šeima ir vaikai, sutvirtėja tarpusavio ryšiai, nes jūs – artimiausi žmonės svetimoje šalyje.

Prie to, kad šalia nėra draugų ir artimų žmonių. Ypač kai vaikai maži, trūksta tėvų paramos. Pasiilgstu kontakto su artimiausiais draugais. Šaras irgi taip pat jaučiasi, kai gyvena užsienyje, nes tik pastaruosius metus leidžia Lietuvoje. Didžiąją laiko dalį esi vienas. Bet jei šalia šeima ir vaikai, sutvirtėja tarpusavio ryšiai, nes jūs – artimiausi žmonės svetimoje šalyje. Tai labai gerai šeimai. Kasmet vasaros pradžioje žinome: sezonas baigėsi ir galbūt teks keisti gyvenamąją vietą – kiekvieną birželį mūsų laukia nežinomybė. Tačiau tam esame pasirengę nuo pat pirmų metų drauge.

Ar esate čia laiminga?

Taip, labai. Bet aš visais savo gyvenimo etapais buvau laiminga dėl skirtingų dalykų. Aišku, labai daug džiaugsmo atneša vaikai, šeima. O jei kurios nors dienos blogos, kas nors nesiseka, visada gali atrasti, kas tave pradžiugins. Aš visur stengiuosi įžvelgti pozityvių dalykų – toks mano būdas. Tu negali atsibusti ryte ir sakyti: „Šiandien aš būsiu pozityvi.“ Turi tiesiog tokia būti. Net ir tamsiausiose situacijose galima rasti kai ką šviesaus – to mokau ir savo vaikus, nors ne visada lengva jiems tai išaiškinti.

Ir nors mėgstate šilumą, saulę, jūrų gėrybes ir Viduržemio jūros regioną, džiaugiatės apsistojusi nuo jos nutolusioje Lietuvoje?

Dabar man labiausiai trūksta saulės, bet čia aš susiradau daug draugų, nemažai sužinojau apie šalį, jos kultūrą, vis dar mokausi kalbos. Aš suartėjau su Šarūno tėvais, kitais giminėmis – argi tai ne puiku?