Lietuviškiems sovietinių laikų hipiams roko muzika siejosi su laisve, ilgi plaukai – su pasipriešinimu nykiai visuomenei. Jie norėjo būti kitokie – keliauti, kada ir kur sugalvojo, klausytis to, kas patinka, ir svajoti ne pagal standartus susitikę, pavyzdžiui, Palangoje „ant akmenų“.
Tais 1971 metais, kai fotografas Marius Baranauskas įamžino linksmą kompaniją populiarioje kurorto susitikimų vietoje – centrinėje gatvėje ant tvoros akmenų, – jauni žmonės dažnai sukdavo galvas, iš kur gauti geidžiamus džinsus.
Tai buvo itin sunkiai pasiekiamas drabužis, giminaičių siunčiamas iš Vakarų šalių ar perkamas juodojoje rinkoje. Kas negaudavo džinsų, prašydavo mamų pasiūti platėjančias kelnes – tai atrodė be galo svarbus pasipriešinimo santvarkai elementas.
Kaip ir ilgi plaukai. Norintys išsiskirti vaikinai juos augindavo, o milicininkai kirpdavo. Jei nenukirpdavo jie, priversdavo mokytojai, nes mokykla ir ilgi plaukai buvo nesuderinami dalykai. Vasara – vienintelis laikas, kai jaunuoliai galėdavo jais laisviau plaikstytis ir ieškoti panašių į save bičiulių. Palangoje linksmos kompanijos susirinkdavo iš skirtingų Lietuvos miestų.
Atvykdavo dažniausiai tranzu – stabdydami pakeleivingas mašinas. Nes taip buvo pigiau ir siejosi su laisve. Propagandos persmelkti spaudos leidiniai rašydavo, kad tie jauni ilgaplaukiai – veltėdžiai, kurie „tamposi klykiant plokštelėms, o jų gyvenimo tikslas – nedirbti visuomenei naudingo darbo“.
Žinoma, vėliau dauguma darbus rasdavo, sukurdavo šeimas, augindavo jau savus maištaujančius paauglius. Kažkas taip ir liko amžinai jaunas, kažkas iki šiol nekerpa plonyčių kaselių, nes tai primena pašėlusią jaunystę. Tik jau niekas nebesusitinka legendinėje Palangos vietoje „ant akmenų“ – čia dabar vyksta intensyvi prekyba suvenyrais. ⦿