1974. Akimirka Druskininkuose, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje.

„Suvokiu šį jubiliejų kaip gal dar ne paskutinį tašką, bet vieną paskutinių gyvenime. Fizinės galimybės jau darosi nebe tos. Anksčiau galėjai daugiau padaryti. Dabar gali daugiau pagalvoti, bet padaryti jau sunkiau. Laimei, galva gerai veikia“, – šypteli devyniasdešimtmetį ką tik atšventęs fizikas, signataras, politikos mohikanas Aloyzas SAKALAS.

„Mano galvoj jau sukasi malūnai“, – rašė ji laiške ir vardijo, kiek būsimų darbų teatre laukia jos scenografijos: Vagnerio opera, Shakespeare’o drama, tarptautinis spektaklis Briuselyje, nauja lietuviška pjesė, kurią režisuos pati – scenografė Jūratė PAULĖKAITĖ (1962–2011). „Bet aš jau saldžiai planuoju atsitraukimą, kitą gyvenimą, kuriame manęs laukia knygos, namai, sriubos, šeštadieniai ir sekmadieniai.“

Lietuvoje vis dar teikiama Pakruojo savivaldybės 2014 metais įsteigta Eduardo MIEŽELAIČIO (1919–1997) premija už poeziją, kurioje „išlaikoma pagarba humanistinėms vertybėms“. Tačiau kokias humanistines vertybes realiame gyvenime propagavo pats Mieželaitis – aukščiausio rango sovietinis ideologas ir propagandistas, vargu ar kas pasidomėjo.

„Kaip filmas“, – aštuoniasdešimt dvejų Sofija GRUCOVA, daugkartinė irklavimo čempionė, linkteli galva ir kukliai pritaria, jog jos gyvenimo istorija – lyg kino juostos siužetas. Ir kiek patylėjusi tyliai priduria: „Tiesiog katastrofiškos peripetijos.“

Rima KARALIENĖ gimė, kai jos tėvas irkluotojas Povilas Liutkaitis rengėsi startui Tokijo olimpinėse žaidynėse. Išvykti į Japoniją jam, kurio dokumentuose buvo įrašas „nevyjezdnoj“, padėjo laimingas atsitiktinumas.

Tarpukario renesanso žmogus Pranas HIKSA (1897–1966) viską, kad ir ko imdavosi, atlikdavo tobulai: pirmasis profesionalus nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas, aistringas lenktynininkas, talentingas vadybininkas, turtingas verslininkas. Ir žavus Laikinosios sostinės bomondo atstovas. Nepaprastai rūpestingas keturioms dukroms – Inai, Danutei, Ritai bei Jūratei – ir iki paskutinio atodūsio įsimylėjęs žmoną Ireną.

Ji augo tarp garsenybių, bet ištekėjo už „valstiečio“. Apraudojo dingusią dukterį ir žino pasaulinės šlovės kainą bei vertę. Dainininkės Rominos POWER (71) patirčių užtektų ne vienam gyvenimui.

Ryškiai apšviestoje salėje siautė emocijų viesulas, griaudėjo muzika, pokšėjo šampano kamščiai, o nevaldomas kankanas vedė publiką iš proto. Šokėjos lyg pašėlusios plakė batistiniais sijonais, kėlė juos į viršų, apnuogindamos angliškuose nėriniuose skęstančias ir juodomis kojinėmis aptemptas grakščias kojas, šypsojosi ir akimis žaidė su vyrais. Šie, apimti ekstazės, į sceną mėtė banknotus... Sveiki atvykę į MULEN RUŽĄ, ponios ir ponai!

XVI–XVIII amžiaus Europoje dėl dantų kentėjo ne tik prastuomenė, bet ir monarchai. Bedantė ar ėduonies pažeista suaugusio žmogaus burna tais laikais visiems buvo gana įprastas dalykas.

Prancūzų pramonininkai André (1853–1931) ir Édouardas (1859–1940) MICHELINAI troško populiarinti savo automobilių padangas. Ir prieš 121 metus pristatė šalutinį savo produktą – gastronomijos vadovą, iki šiol laikomą įtakingiausiu vertinant restoranus.

„Geriau sužiedėjusi DUONA savo namuose negu daugybė valgių ant svetimo stalo“, – sako lietuvių liaudies išmintis. Apvalus juodos duonos kepalas vadinamas gyvenimo, gerovės, laimės, vaisingumo simboliu. Tačiau pirmiausia tai – svarbiausias kasdienis maistas.

Keista sakyti, kad SUPERMODELIAI – praeities reliktas. Juk modelio profesija niekur nedingo, o tarp ją pasirinkusių mergaičių visada bus gerų ir geriausių. Tačiau kalbame apie madą, kuriai žūtbūt reikia permainų, tad jos valdose joks reiškinys nebūna amžinas. Ir supermodeliai tebuvo projektas, kurį mados industrija likvidavo, kai geidžiamiausios planetos merginos ėmė kliudyti jos verslui.