Ant Italijos bato kulno

Nė Mussolini neprivertė šių regionų traukinių važiuoti laiku, skirtingi šaltiniai pateikia kelis darbo valandų variantus, siesta gali trukti nuo vidurdienio iki kitos dienos pusryčių ir net į Dievo namus taip paprastai nepakliūsi (nėra čia ko). Užtat bilietas į muziejų kainuoja porą eurų, o į draudimą fotografuoti žiūrima pro pirštus.

Pirmąkart sutikti žmonės linki tau geros dienos, Bario senamiestyje durys nerakinamos, jei šeimininkai išėjo tik trumpam, o artimiausios parduotuvės šeimininkas duoda prekes skolon. Dangus ir jūra mėlyni be instagramo filtrų, namukai balti, it ką tik nudažyti (tatai kadaise buvo ne dėl grožio – maro epidemijos metu pastebėta, kad tokių namų gyventojai rečiau užsikrečia: baltuose dažuose buvo dezinfekantų). Ir net šventųjų statulos pažįstamos, lyg tetos Andželos, lipdančios po atviru dangumi makaronus kriaukleles, ar kauliukais paplūdimyje lošiančių kaimynų portretai.

Į Milaną ar Romą ši Italijos dalis nepanaši. O kai ją pažįsti, suvoki, kad žmogus, sujungęs šalies Šiaurę ir Pietus į keistą skiautinį, turėjo būti apdovanotas stipria valia ir keistu humoro jausmu. Jos skiriasi kaip vanduo ir aliejus, medus ir derva, prosciutto cotto ir prosciutto crudo. Reikia matyti ir girdėti, kaip baltarankiai Milano pensininkai, lankantys Pietus, rauko nosį, kai trumputis traukinys 45 kilometrų atstumą nuo Lečės iki Otranto įveikia per pusantros valandos. Ir dar persėsti reikia! O katedroje, išgirtoje kelionių vadove, ką tik prasidėjo siesta ir ji truks tris valandas.

Šiauriečių kukurūzų košės valgytojų ir pietiečių žemės kurmių priešprieša neišgalvota, bet kas mums, lietuviams, ta priešprieša – juk Pietuose net keliuose miesteliuose esama gatvių, pavadintų Lietuvos vardu, o Apulijos sostinėje jaunystę ir paskutinius gyvenimo metus praleido ir joje palaidota viena prieštaringiausių mūsų karalienių Bona Sforca, Barboros Radvilaitės anyta!

Pamirštasis regionas šiandien kaip įmanydamas plėtoja turizmą, vadinasi, didelė tikimybė, kad tvarka, turistinis meniu ir mokami vizitai į bažnyčias ateis ir čia (gal tada į jas bus galima lengviau patekti). Taigi ilgai nedelskim ir skrendam į Barį. Na ir kas, kad barokas monumentalesnis Sicilijoje, balti namukai ir mėlyna jūra vaizdingesni Graikijoje, o alyvmedžių apstu Toskanoje (kažkas suskaičiavo, kad jų Apulijoje daugiau – 300 milijonų). Kuklios Bario grožybės irgi niekada neprilygs Šiaurės gentainėms – miestas labai stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai uoste pataikius bombai sprogo amerikiečių karo laivas dujų saugykla. Bet būtent čia galima rasti milžinišką neolito laikų uolų piešinių kolekciją, čia vaikštinėjo legendinis Trojos Enėjas (o ir kas, tiesą sakant, nevaikščiojo: graikai, bizantiečiai, romėnai, germanai, arabai, normanai keitė vieni kitus ir paliko savo pėdsaką – kultūroje, kraujyje, papročiuose, virtuvėje, folklore).

Paryžius vertas mišių, o Italijos bato kulnas – vizito. Jei užteks energijos aktyviai bėgti – pakaks keturių dienų. Ir net labai nepavargsite. O jei pavargsite, visada galima pailsėti prie Adrijos ar Tirėnų jūros.

Kur gyvena „hobitai“

Ak, tie kelionių vadovai. Su jais norisi bartis, kam pasakoja apie gerus krašto kelius (koks skirtumas, jei stovi spūstyje?) ir poetą Ovidijų, bet neužsimena apie sudėtingą Pietų Italijos geležinkelių sistemą. Traukiniai iš Bario, iš kurio prasideda beveik visos kelionės po Apuliją ir aplink, važiuoja iš dviejų stočių. Senosios Bari Centrale pirmajame plane – visur esanti „Trenitalia“, o pačiame gale – pora „Ferrovie del Sud Est“, Pietryčių geležinkelių, platformų. (Sekmadienį FSE švenčia, taigi jei kelionę į miestelius, aptarnaujamus būtent jų, suplanavote tądien, teks rinktis autobusą. O šių keliai dar menkiau paklūsta logikai!)

Iš naujesnio pastato (supainioti neįmanoma) vykstama į oro uostą ir – svarbiausia – į vieną garsiausių Bazilikatos miestų Materą. Net ten nebuvę, jūs jį tikrai matėte – Materoje filmuotos tokios juostos, kaip „Ben Huras“ (2016 m. versija), „Kristaus kančia“, „Kristus sustojo Ebolyje“, „Omen“, „Demonas“ ir netgi naujasis komiksas „Nuostabioji moteris“.

Stotys, paštas ir tualetai Pietuose jautri tema; jei jau tokį radote, nepraleiskite progos pasinaudoti.

Stotys, paštas ir tualetai Pietuose jautri tema; jei jau tokį radote, nepraleiskite progos pasinaudoti. Ir nėra kito patogaus būdo nusigauti kad ir į trulių miestą Alberobelą, kaip tik per FSE pragarėlį. Beje, pragarėlio nėra ko bijoti: tiesiog susitaikykite su mintimi, kad Pietūs yra Pietūs. Neišsigąskite ir uždarytos kasos – ši Italijos dalis spėriai reformuojama, t. y. žmones keičia automatai. Ne visi iš jų tokie modernūs ir kalba ne vien itališkai, kaip „Trenitalia“, tačiau jei įvaldėte išmanųjį telefoną, indaplovę ir aštuonetą skalbyklės programų, su automatu irgi susidorosite. Tik ateikite anksčiau ir turėkite smulkių grynųjų. Mažųjų stočių automatai stambių kupiūrų (daugiau kaip 20 eurų vertės) nepriima. Taip ir parašyta. Itališkai.

Baltas namukas, vainikuotas pilkų plytų papuku, – taip atrodo trulis, labiausiai tiražuotas Apulijos simbolis ir UNESCO kultūros paveldas (Alberobelas pretenduoja dar ir tapti 2020 m. Europos kultūros sostine). Akmenys, iš kurių jie sudėti, tradiciškai nebuvo tvirtinami jokia medžiaga. Gyventojai, sužinoję, kad į miestelį važiuoja karališkieji mokesčių rinkėjai, ištraukdavo kertinį ir namukas akimirksniu virsdavo statybinių medžiagų krūva. Nėra namuko – nėra už ką mokėti!

Jau seniai truliai statomi kitaip – išsaugota tik senoji forma ir spalvos. Ir simboliai ant stogų – krikščioniški, arabiški, neaišku, kokiai religijai priklausantys, tačiau nuo blogos akies saugantys ir turistus traukiantys. Tikroji trulių paskirtis nežinoma – taip buvo vadinami senoviniai apskriti kapai, randami romėnų žemėse; vėliau jie naudoti produktams saugoti. Šiandien truliuose gyvenama, veikia b&b, suvenyrų krautuvėlės, restoranėliai. Deminutyvai čia, kaip reta, tinka: trulis – ankštas namas. Ir brangiai išlaikomas – kraštotvarkininkų reikalavimai drakoniški.

Gyventojai ne tik pardavinėja suvenyrus, bet ir kviečia apžiūrėti statinio vidų, ir net parodo miegamąjį. Tačiau geriau iš karto užeiti į Trullo Sovrano – trulį muziejų – ir už pusantro pinigo patogiai pamatyti, kokia buvo „hobitų“ virtuvė, miegamasis, vaikų kambarys, sodelis. Atrodo, čia gyvenę žmonės išties buvo mažesni, nors šis dviaukštis trulis visada priklausė turtingoms šeimoms.

Matėte Trullo Sovrano – matėte trulį iš principo, nors užsukti ir visai nemokamai arba už simbolinę auką apžiūrėti namuką ar pasidairyti iš panoraminės terasos kviečia daugelis barų ar suvenyrų krautuvėlių savininkų. Ką gi, kiekvienas prisiduria po eurą kitą kaip gali... Ir net dalykiškas ir labai naudingas šventasis Antanas Paduvietis, vietinės – aišku, trulio formos – katedros globėjas.

Nežinia, ar kas tikrino, bet teigiama, kad nuo 1996 m. UNESCO saugomame Alberobelo senamiestyje yra bent 450 trulių ir gyvena 10 735 gyventojai. Siauros gatvės (kartais jos būna visiškai tuščios ir – neperdedant – jautiesi it pasakoje ar kine) ir išmoningi nameliai akinamai baltomis sienomis sukuria ypatingą atmosferą. Ji verčia krykštauti iš paprastos laimės ir pamiršti viską, ką žinojai apie skonį ir minimalizmą. Per ryšku nebūna – Alberobele karaliauja balta, mėlyna ir rožinė (miestas vis dar papuoštas „Giro dʼItalia“ simbolika – be kita ko, ištisos vitrinos nustatytos renginiui skirtu vynu – ir, išties, kam švaistyti pinigus, jei senosios dekoracijos atrodo gerai).

Iš dramblio kaulo

Slopių, pilkų ir rausvų tonų šitoje Italijoje irgi netrūksta – ir Bario šventojo Mikalojaus bazilika, ir Šventojo Sabino katedra, ir barokinė Lečė (kelionių vadovai vadina šį išties dailutį miestą Pietų Florencija), ir, pirmiausia – Matera.

Alberobelas – spalvų ir saulės miestas, Matera – žemės, uolų ir tufo. Le Murdžės plynaukštė, kur Melas Gibsonas filmavo tokį realistišką Kristaus nukryžiavimą, primena lyg kitos planetos, lyg autentišką Golgotos peizažą. Daugiaaukštė, namus netvarkingais sluoksniais vieną ant kito sukrovusi Matera panašesnė į Jeruzalę nei į padorų Italijos miestą, įtrauktą į UNESCO kultūros paveldo sąrašą ir 2019 m. tapsiantį Europos kultūros sostine.

Niekas neskaito ilgų istorinių aprašymų, tačiau be jų būtų sunku suprasti Materos principą. Miestas, įsikūręs ant tarpeklio krašto, sudėtas iš dviejų dalių – aukštutinio (gerojo, pasiturinčio) Čivito ir žemutinio Sasio, išskobto tiesiog uolose (it. sassi – akmenys). Šis savo ruožtu skirstomas į Barisaną ir Kaveosą, kuris ir įdomiausias turistams. Alberobelas ir Matera – įspūdingiausios ir išskirtinės vietovės: vien dėl jų verta važiuoti į šį Italijos regioną.

Meluoja ne tik traukinių tvarkaraščiai ar siestos valandos. Sutrikę turistai blaškosi po Vitorio Veneto aikštę ieškodami Maltos ordino kavalierių bažnyčios, tačiau itališkai ji labiau žinoma Dievo Motinos (Materdomini) vardu! Iš esmės tai viso labo varpinė ir nedidelė koplytėlė iš kairės Luigi Guerricchio apžvalgos aikštelės pusės, pažymėta ordino ir kardinolo Zurlos herbais. Į ją užsukti verta kur kas labiau nei į šalia esantį Turizmo informacijos centrą – labai neblogą Materos žemėlapį gausite nemokamai.

Čia pat pravartu nusipirkti bilietus į tris uolose iškaltas bažnyčias: Barisano šventojo Petro, Dedešvų šventosios Liucijos (paprastutės violetinės gėlytės, greičiausiai davusios vardą ir bažnyčiai, auga ir Materoje) ir Šventosios Idris Marijos.

Urvuose ir dabar gyvenama, net pamažu kuriasi turizmo industrija. Tapti urvo savininku Materoje – visai įmanoma.

Bažnyčios, kuriose seniai nesimeldžiama (sakykim, Barisano šventojo Petro parapija dėl per didelės drėgmės 1903 m. perkelta į Šventojo Augustino vienuolyną; Šventoji Liucija maldos ir ūkio tikslams naudota iki septintojo dešimtmečio), kelia įvairių minčių. Pirmiausia, aišku, apie gyvenimo trapumą ir nepastovumą. Ir apie tai, kad tokiuose pačiuose urvuose, tik gerokai mažesniuose, ištisus šimtmečius glaudėsi žmonės. Iš Sasio, kuriame buvo kuriamasi nuo priešistorinių laikų – maždaug nuo 7000 m. pr. Kr., gyventojai pradėti iškeldinti tik XX a. antroje pusėje, pradėjus plisti maliarijai ir kitoms ligoms... Urvuose ir dabar gyvenama, net pamažu kuriasi turizmo industrija. Tapti urvo savininku Materoje – visai įmanoma. Nors Alberobelo trulyje, kurie irgi parduodami, daugiau saulės.

Bonos Sforcos pėdsakais

Į Barį visas pasaulis važiuoja pagerbti šventojo Mikalojaus: istoriją apie Kalėdų Senelio religinį prototipą (ir Miros arkivyskupą) žino ne tik tikintieji. Šis šventasis ypač populiarus tarp stačiatikių – jis dar ir Rusijos globėjas, ir tarp moterų – tikima, kad geraširdis šventasis parūpina vienišoms merginoms sutuoktinius. Tik mes ir lenkai ieškome čia savo praeities didybės (lenkai dar gali didžiuotis ir Karolio Wojtylos – popiežiaus Jono Pauliaus II – vardu pavadintu Bario oro uostu, ir keliomis Jo Šventenybės, kaip regis, itin gerbiamos šiame regione, statulomis).

Buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovė Bona Sforca jaunystę praleido Bario pilyje. Jos motina Izabelė Neapolietė, našlė, su vienintele likusia gyva dukra įsikūrė čia, kai merginai buvo šešiolika. Vėliau miestas atiteko pačiai Bonai kaip milžiniško kraičio dalis: tekėdama už Žygimanto Senojo kunigaikštytė atsigabeno į Krokuvą 100 000 dukatų ir dar 50 000 dukatų vertės turto, o po motinos mirties paveldėjo ir Barį bei Rosaną.

Į Barį ji ir sugrįžo po visiems žinomos tragiškos istorijos. Ir nors mokslininkai šiandien teigia, kad Barbora Radvilaitė greičiausiai mirė nuo gimdos kaklelio ar kiaušidžių vėžio, Bonos – nekenčiamos marčios nuodytojos – reputacija beveik nepajudinama. O juk pati kunigaikštytė Sforca – absoliučiai tragiška figūra. Anksti netekusi tėvo (įtariama, kad jį nunuodijo dėdė, nenorėjęs užleisti Milano sosto), brolio ir seserų, nutekinta į tolimą kraštą (kelionė į Lenkiją truko tris mėnesius), galiausiai atstumta vienintelio sūnaus (dar vienas berniukas, jauniausias sūnus, mirė vos gimęs dėl motinos traumos medžioklėje)...

Į Barį, iš kurio išvyko būdama trapi ir žavi princesė, gavusi palaiminimą Šventojo Mikalojaus bazilikoje, 1556 m. grįžo sena, pavargusi, tuktelėjusi ir niekuo nepasitikinti ištremta karalienė ir sūnaus išsižadėta motina. O po metų pati mirė nuo nuodų: Ispanijos karalius Pilypas II, nenorėjęs grąžinti didžiulės skolos, papirko Bonos patikėtinį Gianą Lorenzo Pappacodą ir šis nunuodijo savo geradarę.

Karalienės karstas ilgai stovėjo Šventojo Mikalojaus bazilikoje, paskui užsidegė nuo neprižiūrimų žvakių. Apanglėję palaikai buvo palaidoti kuklioje koplyčioje ir tik vėliau vaikai Žygimantas ir Ona pastatydino puošnų mauzoliejų. Bazilikoje jo reikia ieškoti tiesiai už altoriaus: jokios specialios lentelės ir net herbo su karūnuota Sforcų gyvate nėra – bene Italijoje kada trūko tekinamų kunigaikštyčių, kad vargintumeisi. Juolab iš abejotinos reputacijos senosios damos nieko, net jaunikio neišmelsi. O štai šventasis Mikalojus – pripažintas stebukladarys.