Benito Mussolini: meilė Romoje, mirtis prie Komo

Arba – Hitleris, dėl kurio iš proto kraustėsi ir aristokratės, ir menininkės, ir padorios šeimos motinos, ir pramonininkų žmonos. Tiesiog Italijos ministro pirmininko ir diktatoriaus biografija mažiau žinoma. Beje, kalbėti reikėtų ne tik apie moteris – vadą (Il Duce, kaip jį vadino italai) dievino visa šalis. Ką ten šalis – Winstonas Churchillis vadino jį Romos genijumi ir naujuoju Cezariu, Leninas – vieninteliu socialistu, o Mahatma Gandhi gyrė kaip lyderį, mylintį savo tautą.

Juos sušaudė kartu, jų abiejų kūnai buvo pakabinti už kojų Milano Loreto aikštėje, o praeiviai replikavo, kad Claros gražios kojos...

Grįžtant prie damų, galima paminėti kad ir Churchillio žmoną Clementine, 1926 m. rašiusią apie Mussolini, jog jis – išvaizdus, didus, žaviai šypsosi, o rudos akys su auksiniu atspalviu tokios veriančios, kad į jas negalima žiūrėti. Tik Clementine gyveno Londone, buvo ištekėjusi ir saugi. Todėl ir nugyveno ilgą ir garbingą gyvenimą: mirė devyniasdešimt dvejų, pergyvenusi vyrą ir tris vaikus. Kitaip nei Mussolini meilužė Clara Petacci, daugiau nei trečdalį paskutinių savo gyvenimo metų – iki paskutinės akimirkos – praleidusi su juo.

Juos sušaudė kartu, jų abiejų kūnai buvo pakabinti už kojų Milano Loreto aikštėje, o praeiviai replikavo, kad Claros gražios kojos... Sakoma, jog Claretta buvo be apatinių ir gailestinga pagyvenusi moteris iš minios virvele surišo jos sijoną tarp kojų – kad taip apsaugotų orumo likučius. Žuvusiajai neseniai buvo sukakę trisdešimt treji.

Romantiška istorija

Tai galėjo būti itališko filmo kadras. Laikas – 1932 m. balandžio 24-oji. Dekoracijos – ką tik nutiestas kelias iš Romos į pajūrį: juo skrieja du automobiliai – Vatikanui priklausantis „Lancia“ ir raudonas „Alfa Romeo“. Pirmuoju važiuoja Petacci šeimos damos: dvidešimtmetė Clara, švelniai vadinama Claretta, jos sesuo Miriam, jų mama Giuseppina bei Riccardo Federici – Claros sužadėtinis. Antrąjį vairuoja Italijos ministras pirmininkas Benito Mussolini.

Prie Ostijos judri „Alfa Romeo“ aplenkia Petacci limuziną, Clara pamojuoja vyriškiui prie vairo – garsųjį vairuotoją ir jo automobilį pažįsta visa Roma. Abi mašinos sustoja ir jaunoji panelė, turtingos ir įtakingos Romos šeimos atžala, gauna progą prisistatyti savo aistros objektui.

Šitas susitikimas ir aistringas po jo prasidėjęs romanas aprašytas ir pačios Claros dienoraštyje, ir jos biografijose (vieną geriausių ir išsamiausių „Claretta: Mussoliniʼs Last Lover“ neseniai išleido Italijos fašizmo ekspertas, Oksfordo profesorius Richardas Bosworthas). Jaunutės panelės ir brandaus politiko meilės istorija įkvėpė bent šešis filmus (viename Clarą vaidino Claudia Cardinale, kitame – Helen Mirren), kelis teatro spektaklius ir net miuziklą...

Benas – kaip jį praminė Claretta – jos stabas nuo paauglystės laikų. 1926 m. pamišusi airių aristokratė Violet Gibson dukart šovė į fašistų lyderį. Kulka teužkliudė nosį, tačiau keturiolikmetę Clarą pasikėsinimas paskatino atverti širdį. Ji verste užvertė jį emocingais laiškais, kuriuose tikino, kad savo rankomis būtų uždusinusi žudikę, ir pasakojo, kaip svajoja padėti galvą jam ant krūtinės ir klausytis, kaip plaka didi širdis. O susitikimas prie Ostijos padėjo jai įgyvendinti svajones.

Dučė ir jo moterys

Be abejonės, Mussolini, kuriam tuomet buvo keturiasdešimt devyneri, Clara nebuvo pirmoji meilė (jei ką, nebuvo nei vienintelė – viso labo paskutinė). Oficialiai jis buvo vedęs dukart, turėjo keturis sūnus, dvi dukras ir bent kelias žinomas meilužes. Ką jau kalbėti apie nesuskaičiuojamus pikantiškus bevardžius nuotykius (neapsiverčia liežuvis vadinti jų meile).

Mussolini, nuo septyniolikos buvęs nuolatinis viešnamio klientas, negarsėjo kaip atidus ir švelnus meilužis. Atvirkščiai – miegamajame elgdavosi siaubingai. Ir pats ne kartą prisipažino, kad susijaudinti galėdavo tik įsivaizduodamas, kad jo lovoje – ne mylima moteris, o prostitutė. Seksualinis apetitas – nepasotinamas. Mėgstamiausias sueities būdas – prievarta. Per dieną jam reikėdavo bent keturių moterų, o kartais politiko kabinete apsilankydavo ir tuzinas damų pagal iškvietimą. Kai 1922 m. Mussolini tapo valstybės lyderiu, profesionalių nebereikėjo – keli padėjėjai rūšiuodavo gerbėjų laiškus ir atrinkdavo tinkamiausias kandidates. Sakoma, kad toks susitikimas niekada neapsiribodavo viena viešnia. Tačiau pats aktas retai kada trukdavo ilgiau nei penkias minutes ir partnerės malonumas būdavo tik jos pačios rūpestis.

Jam patiko priklausomos, žemesnės socialinės padėties ir kilmės moterys. Mussolini prisipažino nepajutęs nė menkiausio kūniško impulso, kai Belgijos princesė Marie Jose pamėgino jį sugundyti ir atvirame baseine nusimetė suknelę, po kuria buvo tik labai minimalistinis bikinis. Visai kas kita – bevardė nekalta mergina, kurią gali sučiupti už plaukų, blokšti į kampą ir paimti, – jis pats apie tai rašė laiške. „Ji pakilo nuo grindų apsiverkusi, pažeminta ir verkdama keikė mane. Tačiau pyko neilgai; tris mėnesius mes mylėjome vienas kitą – ne protu, o kūnu“, – taip baigėsi ši istorija.

Mergina rožinėje lovoje

Claretta Petacci buvo dar kitos istorijos herojė – ne princesė, bet ir ne bevardė panelė, kurią galima išprievartauti pakeliui iš Romos į Veneciją. Jos tėvas – vienas įtakingiausių Romos medikų, turėjo čia savo kliniką, kelerius metus dirbo Vatikane ir gydė popiežių Pijų XI. Pati Clara – muzikantė, kurią smuiku groti mokė šeimos draugas ir žinomas smuikininkas Corrado Archibugi. Ir dar tokia jauna!

Tokių merginų taip paprastai neįsiversi į lovą. Ir Mussolini tai buvo nauja patirtis – moteris, kuri jį dievino, bet nebuvo prieinama vien spragtelėjus pirštais. Per pirmus susitikimus diktatoriaus rezidencijoje Venecijos rūmuose Clarettą lydėjo jos jaunesnioji sesuo. Miriam liudijimu, jie kalbėjosi apie sportą ir poeziją, o Clara prisipažino norinti būti šnipė arba aktorė.

Mussolini pradėjo skambinti į Petacci rezidenciją po dešimt kartų per dieną. Išsikvietė į kabinetą šeimos motiną, griežtąją sinjorą Giuseppiną, kurią vadino krikštamote, ir paliepė saugoti dukters nekaltybę – ta, kuri apdovanota privilegija būti šalia Mussolini, negalėjo turėti pašalinių kavalierių!

Diktatorius prašė Giuseppiną leidimo tapti jos dukters meilužiu (pats Benito buvo vedęs ir apie skyrybas niekas net neužsiminė). Ir ji maloningai sutiko, pareiškusi, kad mintis, jog dukra bus su tokiu vyru, ją labai džiugina.

Vyresnioji Petacci tapo politiko ir jos dukters meilės reikalų patikėtine. Kviesdavo jį nakvoti šeimos namuose – trisdešimt dviejų kambarių viloje į šiaurę nuo Romos. Benito būdavo apnakvindinamas Claros miegamajame, dekoruotame rožine spalva (net telefono aparatas buvo toks!) ir veidrodžiais, kad gautų daugiau malonumo mylėdamasis. Vizitai rengti kiek įmanoma delikačiau: publikos akyse Clara turėjo išsaugoti nekaltos merginos, o Mussolini – šeimos vyro reputaciją.

Niekas nepasikeitė net kai 1934 m. Benito reikalavimu Claretta ištekėjo už Riccardo (beje, jis irgi gerokai pergyveno savo tragiško likimo žmoną). Trumpą medaus mėnesį pora praleido Venecijoje ir paskubomis grįžo į Romą – Claros laukė mylimasis.

Kodėl mano meilė tokia neatskiriama nuo žiaurumo, kodėl taip trokštu laužyti ir žeisti? Aš – laukinis gyvulys.

Paaiškėjo, kad vakarykštė nekaltoji – aistringa būtybė, mokanti deramai atsakyti į laukinę meilužio aistrą. Kartą Benito perkando jai petį – liko gilios žymės, kitą sykį dantimis perplėšė ausį... „Aš nebegaliu valdytis. Noriu išplakti tave, noriu, kad tau skaudėtų, noriu būti žiaurus tau. Kodėl mano meilė tokia neatskiriama nuo žiaurumo, kodėl taip trokštu laužyti ir žeisti? Aš – laukinis gyvulys“, – rašė Mussolini meilužei.

„Mano didžioji, didžioji meile, tu buvai nuostabus šį vakarą. Agresyvus kaip liūtas, negailestingas ir valdingas“, – tai citata iš Claros laiško. Ji rašė mylimajam kaip pamišusi – vien 1938 m. korespondenciją sudaro apie 2000 lapų.

Į viršūnes ir žemyn

1939 m. Mussolini paskyrė Clarettos sutuoktinį karo atašė Tokijuje. Dabar jo mylimoji priklausė tik jam vienam, tačiau mintys, kad ji gali būti jam neištikima, varė jį proto. Įtardamas, kad Clara pernelyg artimai bendrauja su šeimos draugu, pagrasino perpjauti jai gerklę arba uždaryti į psichiatrijos kliniką (takelis buvo pramintas: dvasios gydykloje savo dienas baigė pirmoji dučės žmona Ida Dalser, mėginusi jį šantažuoti). Tokia ištikimybė buvo žaidimas į vienus vartus – meilužės ir šiaip moterys iš dučės gyvenimo niekur nedingo.

Beje, Clara dievino klausytis, kaip jos mylimasis pasakoja apie kitas. Pavyzdžiui, apie prancūzų žurnalistę, aktorę ir vokiečių šnipę Magdą Fontanges. Magda prisistatė kaip princesė, nors buvo dailininko dukra, ir skleidė gandus, kad visi vyrai, nepanorę su ja permiegoti, – gėjai arba impotentai. Siekdamas įrodyti, kad jis – ne toks, Mussolini ją išprievartavo. Dukart. Atsilygindama „princesė“ detaliai aprašė judviejų pasimatymą ir pabrėžė, kad didysis dučė taip skubėjo ją nurengti, kad suplėšė kelnaites, o pats aktas buvo toks trumpas, kad ji net nesuprato, kada viskas baigėsi...

Visa tai gal ir būtų likę istorijoje kaip gana mieli, pelningi Petacci šeimai, nors ir žiaurūs suaugusių žmonių žaidimai, jei ne didžioji politika. Europa balansavo ant karo ribos, 1934 m. brangūs draugai Adolfas Hitleris ir Benito Mussolini vos nepradėjo mojuoti ginklais: Hitleris jau tada norėjo aneksuoti Austriją, tačiau Mussolini, kurio balsas tuomet dar šį tą reiškė, pasipriešino.

1938 m. kovo 13-osios naktį, kai Austrija vis dėlto buvo prijungta prie Vokietijos, Mussolini praleido su Clara. „Mes mylėjomės taip, kaip niekada iki tol, kol jam pradėjo diegti širdį. Paskui vėl tęsėme. O paskui jis užmigo, pavargęs ir laimingas“, – rašė ji dienoraštyje. Beje, aštuntajame dešimtmetyje paskelbti Petacci užrašai papiktino gyvus Mussolini šeimos narius ir ypač jo anūkę Alessandrą. Ji įsitikinusi, kad Claros tekstuose nėra nė lašo tiesos apie jos senelį, o šiandien Petacci galėtų būti baudžiama už persekiojimą.

Kai 1943 m. vasarą fašistų režimas Italijoje žlugo, Clara net buvo keliems mėnesiams areštuota. Paskui kartu su Mussolini ir visa šeima skubiai pasitraukė iš Romos į Šiaurės Italiją, okupuotą vokiečių armijos. Clara apsistojo viloje Gardone, mylimojo rezidencija buvo greta, Salo miestelyje.

Simboliška, kad tiksliai žinoma ne tik pirmojo Petacci ir Mussolini susitikimo, bet ir jų paskutinio pasimatymo data. 1945 m. balandžio 27-ąją nuverstasis diktatorius su meiluže ir dar keliais vyriausybės nariais mėgino pasitraukti iš Italijos į neutralią Šveicariją. Koloną sustabdžiusi partizanų brigada sutiko praleisti vokiečius, bet pareikalavo išduoti italus...

Mussolini perrengė vokiečių uniforma, jis su Clara persėdo į skirtingus automobilius, tačiau italų kovojai atpažino buvusį valstybės vadovą, be kita ko, gabenantį lagaminą grynųjų pinigų. Pamačiusi, kad mylimasis areštuotas, persigandusi, bet ryžtinga Clara prisidėjo prie jo. (Petacci šeima jau anksčiau buvo išskridusi į Barseloną, tik Clara kategoriškai atsisakė gelbėtis be mylimojo.)

Meilužiai buvo nuvežti į Mezzegra kaimelį – visa operacija buvo itin įslaptinta, nes sąjungininkai reikalavo perduoti Mussolini jiems. Bet italų komunistai už akių nuteisė nuverstąjį diktatorių mirties bausme.

Clara apkabino mylimąjį ir pareiškė, kad jis neturi mirti. Pirma mirtina kulka teko jai.

Balandžio 28-ąją Benito Mussolini buvo pastatytas prie sienos. Šalia atsistojo Clara, nors jai jokie kaltinimai nebuvo pareikšti. Pagal oficialią versiją, kurią savo memuaruose išdėstė pulkininkas Walteris Audisio, jis pasiūlė moteriai atsitraukti. Tačiau ta apkabino mylimąjį ir pareiškė, kad jis neturi mirti. Pirma mirtina kulka teko jai. Antroji tik sužeidė Mussolini ir egzekutoriui teko iš naujo užtaisyti ginklą ir baigti savo darbą. Paskui buvo sušaudyti dar šeši Mussolini vyriausybės pareigūnai, o buvusio ministro pirmininko kūnas dar ir išniekintas, ir sužalotas.

Kelionė, prasidėjusi prieš trylika metų Romoje ištaigingais automobiliais, baigėsi prastame sunkvežimyje, kuriuo sušaudytųjų kūnai buvo atgabenti į Milaną ir barbariškai pasmerkti paniekai. Tik po poros dienų palaikai buvo palaidoti Cimitero Maggiore. Tačiau net didžiausių Milano kapinių varguolių sklypas netapo jų amžinojo poilsio vieta – politiko kūnas buvo ekshumuotas ir dešimt metų nepalaidotas dėl politinių priežasčių. Galiausiai jis rado ramybę šeimos kriptoje nedideliame Predapijaus mieste. Clara, Milane buvusi palaidota išgalvotu Ritos Colfosco vardu, 1959 m. perlaidota Romos Verano kapinėse.