Maistas yra kur kas daugiau nei kalorijos ar dietos, riebalai ar angliavandeniai, netgi daugiau nei pusryčiai ar pietūs. Jis išreiškia mūsų santykį su savo kūnu ir pasauliu. Jis yra meilės sau ir kitiems simbolis.
Šis straipsnis – ne apie dietas ar svorio metimą, nors galbūt ir padės suprasti, kodėl niekaip nepavyksta jo priaugti arba numesti, kodėl kartais persivalgome arba kodėl po valgio pykina. Jis – apie maisto, kūno ir meilės santykį. Apie dalykus, kuriuos pamiršome. Apie vaikystės patirtis, kurios vėliau trukdo arba padeda gyventi.
Užduotis. Užsimerkime ir prisiminkime vaikystės stalą. Su visomis smulkmenomis: koks jis būdavo, kas aplink jį sėdėdavo, kaip jausdavomės tų žmonių būryje, kuriam iš jų būdavo lengva pažvelgti į akis, kuriam – sunku, kas atnešdavo patiekalus, kaip jie kvepėdavo, kieno lėkštė būdavo pripildoma pirmiausia, kieno – paskiausia, o gal kiekvienas apsitarnaudavo pats... Gal būdavome verčiamos suvalgyti viską, gal liepdavo valgyti ir tai, ko nemėgstame. Apie ką kalbėdavomės. Kas iš šeimos narių turėdavo nuolatinę vietą prie stalo, kas prisidėdavo tik retkarčiais, o gal – visai neateidavo. Kaip valgydavome – noriai ar spyriodamosi. Atkurkime mintyse indų raštus ir jų skambėjimą. Pasijuskime taip, kaip jausdavomės tuomet. Prisiminkime, ko trokšdavome, dėl ko nerimaudavome, kaip elgdavomės. Kaip bendraudavome su mama, tėvu, broliais ir seserimis, močiute ir seneliu. Net kokį vaizdą regėdavome pro langą.
Pavyko?.. Skaitydamos straipsnį nepamirškime šio prisiminimo. Jame gali glūdėti atsakymai į svarbius dabarties klausimus.
Vaikystės pietų ritualai
Gal nuskambės keistai, tačiau šeimos santykius geriausiai atskleidžia būtent pietų ritualas. Dėl to, kad valgymas yra labai archajiškas, susijęs su gyvybės palaikymu ir tarpusavio santykiais. Pastarieji remiasi gavimu ir davimu, arba „kiek aš tau, tiek tu man“. Jeigu „aš tau daugiau nei tu man“ – santykiai išsibalansuoja, vienas iš partnerių ima jausti nuoskaudą, nepasitenkinimą, galiausiai pyktį, kol neišvengiami konfliktai išardo ryšį. Valgymo procesas taip pat yra gavimo ir davimo santykiai, tiksliau – jų išraiška.
Gal nuskambės keistai, tačiau šeimos santykius geriausiai atskleidžia būtent pietų ritualas. Dėl to, kad valgymas yra labai archajiškas, susijęs su gyvybės palaikymu ir tarpusavio santykiais.
Štai du paprasti vaizdeliai – šeima A ir šeima B. Pirmojoje moteris ruošia pietus, duktė pjausto salotas, vyras dengia stalą. Visiems papietavus, indus plauna sūnus, juos šluosto dukra, į vietą padeda tėtis. Šeimoje B moteris padaro viską, o namiškiai, sulėkę kaip uraganas, nusiaubia stalą ir vėl išsiskirsto kas sau. Psichoterapeutas ir kulinaras Kevinas McCannas pasakojo istoriją apie italų šeimą, kurioje jam teko viešėti. Kažkurį vakarą vyras gamino vakarienę (tikrą itališką patiekalą, kuriame daug prieskonių ir įvairių ingredientų), o žmona sukinėjosi aplinkui, tai paragaudama, ar visko pakanka, tai nukeldama vieno ar kito puodo dangtį, tai apkabindama sutuoktinį per liemenį... „Iš šalies atrodė, tarsi jie šoktų kokį ritualinį meilės šokį“, – sakė K. McCannas. Šokį skambant muzikai, kurią girdi tik juodu. Tokia vakarienė negali būti negardi!
Šeimos valgymo įpročiai ir tradicijos, tai, kaip jausdavomės prie pietų stalo, įsiterpia į dabartinį mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, vienas stambus vyriškis prisiminė, kad prie jo vaikystės pietų stalo tėvai labai dažnai pykdavosi. Jam būdavo sunku tai stebėti, todėl belikdavo nudelbti akis į lėkštę ir kimšti, kimšti, kimšti... Kiti vaikai, priešingai, dėl įtemptos atmosferos apskritai negali nė kąsnio nuryti – paskui jie dažnai turi įvairių mitybos bėdų. Vienas berniukas, buvęs „nevalgus vaikas“, žaisdavo su maistu, iš jo lėkštėje kurdamas įvairiausius ornamentus. Tėvai žavėdavosi sūnaus darbo rezultatu, o valgyti neskatindavo. Suaugęs jis tapo dailininku. Žinoma, perkarusiu.
Vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl šiais laikais tiek daug nutukusių žmonių, – vis dažniau tarp „meilės“ ir „maisto“ sąvokų dedamas lygybės ženklas. Neturėdami laiko, nuolat skubėdami nebesigiliname į kito sielą (būtent šito reikėtų meilei pamaitinti), o sotiname kūną. Tai kur kas paprasčiau ir greičiau. Ypač dažnai šią klaidą daro dirbančios, pavargusios, suirzusios mamos. Jų vaikai perima patirtį „maitinu, vadinasi, myliu“ ir per maistą ima reikšti meilę ne tik kitiems, bet ir... sau. Štai kodėl, kai liūdna, mes guodžiamės šokoladu ir kava, užuot pasipasakojusios artimam draugui. Ir verkiantis vaikas „užkemšamas“ saldainiu, nors iš tiesų jį reikėtų paimti ant rankų.
Kvapas, skonis, kūnas ir laikas
Dar visai neseniai žmonės maisto produktų parsinešdavo iš daržo. Tokių nubučiuotų saulės, vėjo ir lietaus, tokių tikrų, kad dabar tūlam miestiečiui seilės tįsta vien pagalvojus apie ridikėlį, ką tik išrautą iš ežios, arba ką tik nuskintą, dar piktokai besibadantį agurkėlį. Kad atsirastų tas ridikėlis ar agurkėlis, tekdavo sukasti daržą, suformuoti lysves, sėti, sodinti ir laistyti, ravėti piktžoles, šimtus kartų paliesti lapus, dešimtis kartų sukišti pirštus į dirvą... Mūsų kūnui vis dar reikia žemės, jausmo, kvapo. Viso to, kas tikra ir ką po truputį pamirštame.
Dar visai neseniai žmonės maisto produktus pirkdavo turguose arba mažose parduotuvėse. Turguje galima užuosti daržovių ir mėsos kvapus, paliesti, paragauti; nedidelėje kepyklėlėje galima sugaišti valandą, kalbantis su kepėju apie bandeles ir pyragus. Kvapai, kurie mus apsupa, lytėjimo pojūtis, skonis, laikas, kurį sugaištame keliaudamos su produktais namo, – viskas reikalinga, kad organizmas pasiruoštų valgyti tai, ką uodė, lietė, ragavo. Kad pajustume alkį, sveiką ir tikrą maisto troškimą. Prieš tūkstančius metų, kai grobį pirmiausia reikėdavo susimedžioti (vyrams – kokį mamutą ar lokį) arba susirinkti (moterims – uogas, grybus, valgomąsias žoles ir šaknis), alkio jausmas būdavo dar tikresnis, o maistas vertintas kaip dovana.
Dabar mes siaubiame maximas ir norfas, apsiginklavusios milžiniškais vežimėliais. Perkame daržoves vakuuminėse pakuotėse, kurių kvapo užuosti neįmanoma; be to, klausimas, ar jos – genetiškai modifikuotos, po danga išaugintos – dar turi tą tikrą kvapą. Kada paskutinį kartą prekybos centre pirkta kriaušė kvepėjo kriauše? Kada pomidoras dvelkė saule ir tuo svaigiu kartoku saldumu?.. Imame mėsą, žuvį, daržoves ar pusfabrikačius, – celofanas ir popierius kvepia taip pat, o vežimėlyje vis didėjančio produktų kalno mūsų organizmas nesuvokia kaip maisto... Koks čia maistas, jeigu nekvepia? O jei nėra kvapo, tai kaip atsiras tikrasis alkis? Kas paskatins išsiskirti skrandžio sultis, kas pašnibždės valgymo centrui smegenyse: „Ei, brolau, ten laukia šis tas skanaus...“? Dabar alkį skatina vizualūs dirgikliai (nesvarbu, gražiai supakuoti sausainukai guli parduotuvės lentynoje ar rodomi TV ekrane), nuobodulys, smalsumas („O, nauja prekė!“) arba banalus žinojimas, kad dieta baigėsi vakar, taigi šiandien – „laisvė papūgoms!“
Prieš du dešimtmečius maisto ruošimo procesas užtrukdavo mažiausiai kelias valandas, kartais net pusdienį. Dabar pietus pasigaminame per 15 minučių. Praryjame juos, nė nespėjusios suvokti, kas vyksta, įsispoksojusios į televizorių, beskaitydamos laikraštį, besibardamos su vaikais. Mūsų kūnui, kuris dar visai neseniai (evoliucijai keli šimtmečiai tėra akimirka) kapstėsi žemėje, kad užsiaugintų maisto, tokia vakarienė, švelniai tariant, šiek tiek per greita.
Simbolinės maisto ir valgymo prasmės
Valgymo procesas simboline prasme – tai išorinio pasaulio dalies ėmimas į save, kad ji taptų kūno dalimi. Yra keli būtini etapai: maisto ruošimas, valgymas, virškinimas, šalinimas. Kūnas pasiima tai, ko jam reikia, ir pašalina, ko nereikia. Panašiai elgiamės su įvairia patirtimi, kurią pasiūlo likimas: kai kuriuos įvykius galime „suvirškinti“ – iš jų pasimokome, jie papildo mūsų dvasinį pasaulį; o kai kuriuos savo gyvenimo sunkumus ar neviltis norisi tiesiog „išvemti“. Todėl labai svarbu suvokti ir įsisąmoninti, kaip valgome. Dažnai galima išvesti paralelę tarp valgymo būdo ir elgesio su savo kūnu, pasauliu, kitais žmonėmis.
Užduotis. Valgydamos stenkimės pajusti, kaip tai darome. Ar ilgai kramtome maistą, ar ryjame dideliais kąsniais? Ar valgome ilgai, ramiai, ar kuo greičiau sudorojame tai, kas padėta ant stalo? Ar tuo metu užsiimame pašaliniais darbais: skaitome laikraštį, žiūrime televizorių? Prisikrauname į lėkštę daugiau nei galime įveikti ar, priešingai, ją tenka kelis kartus papildyti? Ar esame išrankios? Kada ir kaip pajuntame sotumą? Ar mokame mėgautis maistu?
Žmonės, kurie nuolat persivalgo, dažnai ir kitose srityse negali sustoti: jiems visko reikia daugiau ir daugiau – valdžios, draugų, pinigų, pagarbos, sekso, dėmesio... Jie mėgsta semti gyvenimo dovanas pilnomis rieškučiomis.
Jei nuolat valgome, nors ir neturėtume jaustis alkanos, pagalvokime, kokią tuštumą stengiamės užpildyti maistu. Jei nealkstame fiziškai, matyt, alkstame dvasiškai. Paklauskime savęs, ko trokštame... Gal trūksta šilumos, supratimo, palaikymo, meilės? Kaip galėtume patenkinti šiuos poreikius?..
Yra žmonių, kurie noriai gamina, tačiau patys valgo labai mažai. Jei esame iš jų, gal ir puoselėdamos tarpusavio santykius mieliau duodame nei imame? O juk nemaitindamos sielos, kaip ir nemaitindamos kūno, nebūsime laimingos ir patenkintos.
Jei dažnai pykina pavalgius, jei kai kurių produktų nenorime nė matyti, pagalvokime, kokių gyvenimo patirčių negalime „suvirškinti“? Gal slegia santykiai, nes nesijaučiame gerbiamos ir vertinamos, gal širdyje nešiojamės senas nuoskaudas, o gal kuris nors įvykis yra toks sunkus, kad jį „išvemti“ būtų lengviau nei „nuryti“? Gal „nevirškiname“ žmogaus, su kuriuo neretai tenka susidurti?..
Pagiriamasis žodis kūnui
Nepatinka celiulitas? Riebalų sankaupos aplink liemenį? Nekenčiame savo kūno, veidrodžių ir apdarų parduotuvėse? O ar kada mėginome jam, savo kūnui, ištarti: „Aš myliu tave. Tu, tvirtas išorinis apvalkalas, saugai tokią pažeidžiamą mano širdį. Tu padedi judėti, kvėpuoti, lytėti, tavo dėka aš gyvenu. Tu esi mano drabužis. Jį pirmiausia pamato ir įvertina kiti, apkabina tie, kuriuos myliu. Ačiū, kad esi toks, koks esi.“
Kevinas McCannas retoriškai klausia: „Ar kada nors savo riebalams esate ištarusios „sveiki atvykę“?“ Mes jų, tų savo riebalų, nekenčiame, visais būdais norime jų atsikratyti, tačiau kuo intensyviau purtomės, tuo labiau jie limpa prie mūsų, it kokios kibios varnalėšos. Kartais tuos riebalus, genamos neapykantos, „baudžiame“ pyragais, tortais, cepelinais arba radikaliomis dietomis, kurios kūną tik išgąsdina („Karinė parengtis“, – pagalvoja jis ir nusiteikia kautis, t. y. kaupti atsargas).
Bet kuri dieta pirmiausia prasideda ne nuo leistinų ir neleistinų produktų sąrašo, o nuo meilės savo kūnui. Ne nuo noro jį pakeisti, o nuo gebėjimo priimti tokį, koks yra. Psichoterapijoje žmogus ima keistis tik tada, kai save pamilsta, nustoja be reikalo teisti ir graužti, prisigalvodamas būtų ir nebūtų kalčių. Lygiai taip pat ir kalbant apie kūną: kai jį pamilsime, dietų laikytis nebereikės. Juk nesinorės į mylimą kūną kimšti čeburekų, dvidešimt aštunto sausainio ar trečio bokalo alaus. Kaip ir brangaus žmogaus vaišinti nukainotais pusfabrikačiais. Norėsis įsiklausyti į tylų jo balsą ir dovanoti, ko jis trokšta: gal tai bus gabalėlis torto, taurė vyno, obuolys, o gal seniai matyto draugo apkabinimas, panirimas į vėsias ežero bangas ar kelionė pėsčiomis namo. Mūsų kūnas turi kur kas daugiau poreikių nei maistas. Jam, kaip ir sielai, reikia meilės.