Apie meno suvokimą: gražu ar bjauru?

Tatjana: Kritikų ir visuomenės pripažinti meno kūriniai daro žmonėms skirtingą poveikį: vieni padeda nurimti, atgauti gyvybines jėgas, duoda kūrybinį impulsą, kiti verčia gūžtis, pasirengti gintis... Bet žmogus pats renkasi, kokį meno simbolį, kokį kasdienio gyvenimo atvaizdą įsileisti vidun: tą, kuris skatina augti, ar tą, kuris verčia gūžtis. Jei paklausčiau jūsų, kas yra grožis, ką negalvodama pasakytumėte?

Pusiausvyra... Harmonija... Tai, į ką malonu žiūrėti...

Tatjana: Tokie atsakymai dažni. Bet yra dar vienas kriterijus, kuris stipriai veikia visus mūsų vertinimus, – visuomenės požiūris. Argi nebūna taip, kad visuomenė sako: „Gražu.“, nors tu žiūri į meno kūrinį ir mintyse sakai: „Negražu!“?

Jei taip nutinka, siūlote pasikliauti savimi? Visuomenė primeta stereotipus, bet kaip žinoti, kad aš pati ne jais vadovaujuosi?

Tatjana: Turime susitaikyti su tuo, kad dažnai stereotipų mes neidentifikuojame, nes juos, galima sakyti, imame absorbuoti vos gimę ir su jais labai susigyvename. Kiekvieno stereotipo pagrindas – įprasti veikimo būdas ir mąstymas, nenoras įžvelgti daugiau ir keistis. Tyrinėjant, kaip laikas veikė moters įvaizdį mene, madoje, labai gerai matyti ir tai, kaip kito stereotipai.

Marina: Šiandieninė mergina... Ta, kuri trokšta išsiskirti iš minios, parodyti, kokia ji nepaprasta. Visi aplink – eiliniai, o ji kitokia... Kokia? Ar jos išskirtinumas nėra tik iliuzija? Labai dažnai pasirinktas įvaizdis – ne kas kita, kaip savo individualumo atsisakymas ir tapimas tam tikros subkultūros atstove. Tai nėra sunku atsekti. Kažkada Calviną Kleiną ir Kate Moss išpopuliarino tai, kas buvo pavadinta „heroininiu grožiu“. Baisiai skamba, ar ne? Bet Calvinas Kleinas ir Kate Moss paskatino galvoti kitaip: „Tai – madinga!“ Šokiruoti ir kitoniškumą demonstruoti linkęs jaunimas šį požiūrį priėmė. Tačiau po kažkiek laiko mossiškos išvaizdos mergina nebešokiravo, nes prie jos tiesiog pripratome. Prasidėjo anoreksikių era...

Tatjana: Taip formuojami stereotipai.

Marina: Pastaraisiais metais mados namai mums rodo neįprastą vyro įvaizdį – labai moterišką. Kol kas tai stebina, tačiau anksčiau ar vėliau, neabejoju, taip atrodančių vyrų išvysime gatvėje... Kalbėjome apie šiuolaikinę madą, bet šokiravimo principas labai mėgstamas ir šiuolaikiniame mene. Kodėl kuriami vaizdai, verčiantys jausti pasibjaurėjimą? Atsakysiu pranašiškais poparto kūrėjo Andy Warholo septintajame dešimtmetyje parašytais žodžiais: „Ateityje kiekvienas bus garsus penkiolika minučių.“ Bent trumpalaikė šlovė tapo milijonų siekiu. Turime dar vieną stereotipinį elgesio modelį.

Tatjana: XX amžius sukūrė „antimeno“ precedentą – meno, kuris atsisako visų klasikinių kanonų ir taisyklių. Kai matai jo pavyzdžių, kyla klausimai: „Koks jų autorių vidus?“, „Kas yra grožis?“

Marina: Meno kūriniu gali virsti bet kas, net pisuaras. Gaji pozicija: „Estetika nesvarbu, aš – dailininkas ir aš diktuoju!“ Bet su grožiu tai neturi nieko bendra – nebent su šlove. Marcelis Duchampas, vienas garsiausių šiuolaikinio meno pradininkų, jos su kaupu gavo 1917-aisiais, kai šokiravo publiką „Fontanu“ – pisuaru, kurį, pridėjęs parašą ir datą, pateikė parodai. Jis pats parašė kritinį straipsnį apie savo „kūrinį“ ir jame labai detaliai jį aptarė. Puiki viešųjų ryšių akcija – „Fontanu“ kaipmat susidomėta. Taigi yra dvi meno strategijos ir kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti, kurią priima, o kurią atmeta. „Antimenas“ padeda pasijusti blogai, pasijusti nelaimingiems, bet argi žmogus neturi teisės būti nelaimingas?.. Kita vertus, menas leidžia pasijusti laimingiems, kai suteikia galimybę pažvelgti į grožį ir dėl to išgyventi harmonijos pojūtį.

Ar galima teigti, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą, intuityvią grožio sampratą? Jei taip, kaip jos neprarasti dėl poveikių, apie kuriuos kalbate?

Tatjana: Grožis – instinktyvus kriterijus, jį turi kiekvienas žmogus. Bet kad šis kriterijus nuolat veiktų, pirma, reikia palaikyti psichikos švarą. Jei gyvensime apsupti netvarkos, žiūrėsime į bjaurastį, prasto skonio pavyzdžius, patys tapsime tokie. Antra, svarbu apčiuopti „nulinį proto tašką“, kuriame vyksta tiesioginis kontaktas su būtimi. Vieni „nulinį proto tašką“ atranda medituodami, kiti sportuodami, treti vedžiodami teptuku per drobę... Labai svarbu fiksuoti savo pojūčius: „Ką aš jaučiu, girdžiu, matau darydamas tai, o ką – tai?“ Jei išsiugdytume tokį įprotį, turėtume aiškius orientyrus, kada pasitraukti, o kada užtrukti ir mėgautis.

Mūsų kūnas – universalus radaras, kuriuo turime naudotis! Klaidingus sprendimus priima galva.

Kai kurie šiuolaikiniai dailininkai sako, kad estetika jiems nereikalinga, grožis nereikalingas, nes pasaulis pasikeitė. Tačiau kad ir kaip jis pasikeitė, kad ir kaip keisis ateity, kad ir kiek visokios technikos dar bus sukurta, viena išliks visada: mūsų jutimo organai. Ir mūsų emocijos tebėra tokios pat, kokias patirdavo pirmykščiai žmonės. Emocija – tai kanalas tarp manęs ir to, ką aš suvokiu, tai nesąmoninga kūno reakcija. Mūsų kūnas – universalus radaras, kuriuo turime naudotis! Jis duoda tikslius nurodymus. Klaidingus sprendimus priima galva.

Tatjana, papasakokite apie Ermitaže atliktą eksperimentą, kurio metu aiškinotės, kokių fiziologinių reakcijų patiria žmonės, stebėdami pasaulinio garso šedevrus.

Tatjana: Su kolegomis analizavome reakcijas į keturis paveikslus: Raffaello „Siksto Madoną“, Rembrandto „Šventąją šeimyną“, Willemo Claeszo Hedos „Pusryčius su krabu“, Pablo Picasso „Žalią dubenį ir juodą butelį“, ir dvi skulptūrines kompozicijas: Antonio Canovos „Psichę, atgaivintą Kupidono bučinio“ ir Augusteʼo Rodino „Amūrą ir Psichę“. Žinia, kurią perteikia meno kūrinys, susideda ne tik iš jo autoriaus proto pagimdyto sumanymo, bet ir pasąmoninių impulsų. Jie mus veikia. Kaip psichologė noriu atkreipti dėmesį, kad žmogus – tai 80 proc. pasąmonės. Turime su tuo susitaikyti. O menas – visų pirma, vaizdiniai, kurie daro mums įtaką nepriklausomai nuo proto pastangų. Taip, žmogui galima įteigti, kad tas ar kitas paveikslas – šedevras, kad jo vertę patvirtina ir meno specialistai, ir aukcionuose skelbiamos kainos, tačiau kūnui dėl to nei šilta, nei šalta.

Grįžkime prie eksperimento, kuriame dalyvavo ir žmonės, pirmą kartą apsilankę Ermitaže, ir jo darbuotojai. Naudojome specialią metodiką: atlikome psichologinius testus, davikliais matavome kūnų fiziologines reakcijas, stebėjome žmonių elgesį. „Tabletės nuo visų ligų“ titulą pelnė Antonio Canovos „Psichė, atgaivinta Kupidono bučinio“: kėlė pozityviausius fiziologinius pokyčius. Įdomu, kad eilinių lankytojų ir muziejaus darbuotojų reakcijos, susijusios ir su šiuo, ir su kitais kūriniais, beveik nesiskyrė. O štai Augusteʼo Rodino skulptūra, skleidžianti labai stiprią erotinę emociją, darė žiūrovams visai kitą poveikį: jie kosėjo, čiaudėjo, iš rankų krito tušinukai ir telefonai... Rembrandto kūrinys – irgi ne „tabletė nuo visų ligų“. Tiesą sakant, būtent į Ermitažo salę, kurioje eksponuojami šio menininko darbai, dažniausiai kviečiami gydytojai.

Tyrimas leido padaryti išvadą, kad verta įsiklausyti į savo organizmo reakcijas. Galiu patikinti, kad būsite maloniai nustebinti, kaip smarkiai kūnas gali padėti susiorientuoti atrandant grožį, kuris reikalingas jums. Grožis kiekvienam skirtingas, bet kiekvienam reikalingas. Grožis nėra kažkieno nuomonė, nėra sociumo nuomonė. Jis – tai gamta, instinktas, kuris visada šalia. Ką veikia sveikas gyvūnas, kai jam gera, yra sotus ir nemiega? Gražinasi! Štai jis – grožis. Mums baisu, kai sakoma, kad nesame gražūs. Galime išgyventi bet ką, tačiau tai išgirdę labai nusimename, nors ir nepripažįstame. Kai mano trejų metų anūkas pasielgė blogai, aš jį privedžiau prie veidrodžio ir ištariau: „Pažiūrėk, koks tu negražus, kai šitaip elgiesi!“ Kitą dieną paskambino sūnus: „Mama, ką tu padarei? Tavo anūkas veidrodį sudaužė!“ Mes norime būti gražūs ir niekur nuo to nesidėsime. Todėl aš tvirtinu: grožis objektyvus, tai – poreikis, kuris egzistuoja kartu su miego ir maisto poreikiais, tačiau jo suvokimas – kito, aukščiausio, lygmens.