Ar galima nusipirkti ramybę?

Socialiniuose tinkluose pilna skundų dėl persidirbimo, nemigos, streso ir apatijos. Ir viso to norima atsikratyti greitai – tik prarijus piliulę. Ką apie tai mano gydytojas psichiatras Mindaugas Šablevičius?

Ar pastebite, kad tablečių vartotojų amžius jaunėja?

Sutinku, nors nepasakyčiau, kad pasikeitė šių laikų žmogus. Troškimas patirti malonumą ir išvengti kančios nesikeitė ir nesikeis, tik išaugo „malonaus“ vartojimo galimybės. Dabar labiau nei anksčiau paplitęs raminamųjų vaistų vartojimas, be to, kartais įsigudrinama jų gauti nelegaliai, be recepto – „iš pažįstamų“. Juk norime visko greitai, neskausmingai, nieko nelaukdami. Apskritai vartojimas didėja milžinišku greičiu: pradedant paslaugomis ir baigiant netgi žmonėmis. Žmogus kitam žmogui tampa priemone savo tikslams įgyvendinti. Visuomenė yra labai vartotojiška, vyrauja požiūris, kad viską reikia imti greitai ir daug nemąstant, patirti gyvenime kuo daugiau malonumo. Tokiame kontekste, aišku, auga ir medikamentų paklausa, nes gana paprasta problemas spręsti pasitelkus cheminius preparatus...

Bet juk tai ir pavojinga? Ypač kai, kaip esu girdėjusi, vietoj vienos tabletės geriamos trys, nes ta viena jau neveikia. O paskui imama skųstis atminties, dėmesio sutrikimais. Arba išsivysto priklausomybė nuo vaistų. 

Psichotropinių vaistų yra įvairių, dažniausiai vartojami raminamieji ir antidepresantai. Jų poveikis ir sutrikimai, kuriais jie gydomi, skiriasi. Vaistai savaime nėra blogis – problemų kyla, kai jie vartojami ne pagal paskirtį, užsiimama savigyda. 

Na, bet gal kartais ir gydytojai neatsispiria prašymams jų skirti, neturėdami laiko įsigilinti, ar labai žmogui reikia, ar tai tik kaprizas...

Taip, kai kada gydytojai paskuba skirti psichotropinių vaistų, nors yra ir nemedikamentinių gydymo būdų. Bet nepamirškime ir pacientų atsakomybės: yra tokių, kurie labai atkakliai tų vaistų prašo ir atsisako kitokio gydymo. Kartais konsultuoji žmogų, kuris dėsto, kad nuolat jaučia baimę, nerimą, įtampą, sukasi tarsi užburtame rate. Aiškini, kad reikia kaip nors išsiveržti iš to rato, siūlai konkrečius variantus. Tarkime, toks žmogus dešimt metų neatostogavo, nes esą privatus verslas per jo atostogas žlugtų. Toks žmogus nepasitiki kitais, nesiryžta jiems perduoti savo darbų. Kiekvieną vakarą jis užmiega su įkyriomis mintimis: kas bus rytoj? Pirmiau siūlau ne vaistų – patariu, kad reikėtų porą mėnesių paatostogauti toli nuo Lietuvos be telefono ir kompiuterio, tuomet ir pasveiktų. Tačiau dažniausiai girdžiu atsakymą, kad tai neįmanoma. Jis reikalauja vaistų. 

Ar galima viens du imti ir atgauti trokštamą dvasinę būseną – be įtampos, streso ir liūdesio?

Mes visko norime labai greitai. Valgome greitąjį maistą (kas, kad nesveika), imame greituosius kreditus (nors palūkanos labai didelės), netgi skiriamės greitai, o tai nieko gero. Po tokių greitų skyrybų buvę sutuoktiniai atsigauti mėgina metų metus, jų vaikams tai gali tęstis dar ilgiau. Ir tuomet jie yra priversti vartoti psichotropinius vaistus. Gydytojui kartais nieko nebelieka, kaip tik jų išrašyti, nes žmogui vis vien reikia padėti. Jei nepadėsi, jis (kaip neretai būna) gali tapti priklausomas nuo alkoholio. Yra žmonių, kurie be pusės butelio stipriojo gėrimo neužmiega, o tai jau pavojinga. 

Nuo kurių vaistų išsivysto priklausomybė – nuo raminamųjų ar nuo antidepresantų? Ir kada kokių reikia?

Jei žmogus persidirbęs, gali jam pasiūlyti vietoj vaistų paatostogauti, bet jeigu sutuoktinis jį iškeitė į kitą, nepasakysi, kad tiesiog pamiršk ir gyvenk toliau.

Raminamuosius (kitaip dar vadinamus trankviliantais, benzodiazepinais) vaistus skiriame esant ūmiam stresui, jie negali būti vartojami ilgiau kaip vieną du mėnesius. O antidepresantai skiriami, kai žmogus jaučia nuolatinę įtampą, nerimą, jį ištinka panikos priepuoliai, kai tokia būsena trunka ilgiau nei keletą mėnesių. Jei žmogus persidirbęs, gali jam pasiūlyti vietoj vaistų paatostogauti, bet jeigu sutuoktinis jį iškeitė į kitą, nepasakysi, kad tiesiog pamiršk ir gyvenk toliau. Tuomet skiriami antidepresantai – juos galima vartoti ilgai ir jie nesukelia priklausomybės. 

Ar polinkis sirgti depresija ar tiesiog sunkiau susidoroti su gyvenimiškomis problemomis gali būti nulemtas genetiškai?

Psichikos sutrikimai nėra paveldimi – paveldėtas gali būti tik polinkis sirgti tam tikromis ligomis. Simptomų atsiranda tada, kai žmogus patenka į nepalankią situaciją.

Ekologiško gyvenimo būdo šalininkai nebeskiepija vaikų, jų negydo ir patys nesigydo cheminiais vaistais. Ar kartais būna pavojinga vengti tablečių?

Tenka susidurti su įvairiais kraštutinumais: ir su farmakomanija, kai reikia visų įmanomų papildų ir tablečių nuo visų ligų, ir su farmakofobija – liguista baime, kad cheminiai vaistai, patekę į organizmą, ką nors nepataisomai pakeis. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad vaistai pakeis net jų asmenybę. Sakyčiau, sveikas požiūris į psichotropinius vaistus yra tarp šių dviejų kraštutinumų. 

Vyrai apskritai dažnai bijo vaistų.

Nes mano, kad jei juos vartoja, tai esą pripažįsta savo silpnumą ir pažeidžiamumą. Kartais vaistų, kurių tikrai reikia, jie nevartoja net keletą metų – įsivaizduoja, kad patys susitvarkys. Tačiau yra atvirkščiai: jeigu pripažįsti, kad esi silpnas ir tau reikia pagalbos, – jau žingsnis į priekį. Tai geriau, nei vengti akistatos su pačiu savimi. Tarp mūsų, psichiatrų, pacientų vyrauja moterys, nors vyrai kenčia ne mažiau. Moterys dažniau ieško pagalbos, be to, jos gali aiškiau išsakyti savo emocijas. Vyrams, ypač šiauriečiams, žodžiais išreikšti emocijas, tiek teigiamas, tiek neigiamas, yra sunku. Čia ne tik psichologiniai ir auklėjimo dalykai – jų smegenų struktūra kitokia. Juk įprasta, kad mergaitės ir anksčiau pradeda kalbėti už berniukus, ir jų kalba turtingesnė, nors abiejų lyčių emociniai centrai išsivystę vienodai. Kartais sakoma, kad vyrai – emociškai šaltesni. Netiesa. Jie tiesiog daugiau ar mažiau sąmoningai maskuoja savo emocinę būseną. Ir to pasekmės žinomos: alkoholizmas, savižudybės, dešimtmečiu, palyginti su moterų, trumpesnė vidutinė gyvenimo trukmė. 

Gal dėl įtampos, nerimo, apatijos kaltas ir darboholizmas? Na, didžiuojasi žmonės, kad kartais beveik nakvoja (o kartais ir nakvoja) darbe.

Anksčiau žmonės juk gyveno sėsliau, daugiau laiko praleisdavo gamtoje, daugiau gyvai bendraudavo.

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daug kas pasikeitė: pirmiausia – gyvenimo tempas ir informacijos kiekis, užplūstantis smegenis. Ypač suaktyvėjo telefonu, kompiuteriais ir televizoriumi perduodamos informacijos (tarp jos ir informacinio šlamšto) vartojimas – tai užima daug laiko jauno žmogaus gyvenime, todėl nukenčia kitos sritys: darbas ir santykiai. Anksčiau žmonės juk gyveno sėsliau, daugiau laiko praleisdavo gamtoje, daugiau gyvai bendraudavo. Dabar nuolat patiria įtampą, nuolat naktinėja, sutrinka natūralus gyvenimo ritmas, nes iš prigimties žmogus yra dieninė būtybė (mūsų protėviai naktį miegodavo). Tad paskui jis net nežino, kaip kitaip, be raminamųjų vaistų, atsipalaiduoti. O gauti jų yra žymiai lengviau negu prieš keliasdešimt metų. 

Pas mus juk ne itin populiaru kelis dešimtmečius reguliariai lankytis pas psichoterapeutus.

Tai žymiai brangesnis metodas ir, ko gero, ne visiems, pavyzdžiui, studentams, įkandamas. Gydymas medikamentais būtinas, kai žmogų stipriai kankina nemiga, nerimas, prislėgta nuotaika, nemalonūs kūno pojūčiai: dusulys, širdies, žarnyno veiklos sutrikimai, kurių priežasčių neranda kiti gydytojai, ir tai trunka ilgai. O jei žmogų lydi bendravimo problemos, nepasitikėjimas savimi, vienatvės jausmas, geriau kreiptis į psichoterapeutą, nes tokie simptomai sunkiau pasiduoda medikamentiniam gydymui. Kartais padeda religinė praktika, meditacijos, reguliarus sportas ar hobis.