Ar visada verta partneriui sakyti teisybę?

Kartais nesakome visos teisybės, kažką pagražiname, kažką sumenkiname, numanydamos, kad mylimas žmogus supyks ar nuliūs. Kartais dėl to graužiamės ir kaltiname save. Bet ar tikrai toks melas visada pavojingas?

Melas vardan gerų manierų

Kartais, norėdami laikytis įprastų bendravimo normų, pasakome tik pusę teisybės. Jei sutuoktinis klausia: „Kaip praėjo diena?“, turbūt tikisi kelių sakinių atsakymo, o ne valandos skundų, koks avigalvis yra jūsų bosas, kokie nedraugiški kolegos ir koks keistas tas vyriškis, feisbuke rašinėjantis jums mielas žinutes... Ir jei anyta klausia: „Na, kaip mano pyragas?“, patartina išspausti ką nors malonaus ar bent jau neutralaus, net tada, kai jis stringa gerklėje, o kąsdama vos neišsilaužėte danties, nes tarp aguonų užtikote mažą akmenuką...

„Kas naujo?“, „Kaip praleidai vakarą?“ – klausimai, kuriuos užduodami žmonės tiesiog stengiasi būti mandagūs. Jie nenori išgirsti graudžios jūsų gyvenimo istorijos.

Visada pravartu mintyse pasvarstyti, kaip informaciją priims kitas.

Jūs sakote: „Normaliai“. Ir tai irgi nekaltas melas. Nes kartais ir pačiai visai nesinori guostis ir dar kartą prisiminti nemalonių situacijų. Be to, tai pasąmoningas noras išlikti mandagiai.

Jūsų santykiai tikrai nepagerėtų, jei vyras išsamiai apibūdintų, kokia graži ir šauni naujoji bendradarbė, o jūs pasipasakotumėte, kiek komplimentų sulaukėte šiandien. Visada pravartu mintyse pasvarstyti, kaip tokią informaciją priims kitas. Ir kartais pasilikti ją sau.

Tiesa ar užuojauta?

Dažniausiai veikiame pagal situaciją ir sakome tai, ką manome esant reikalingą. Galima pro šalį einančiam kolegai pasakyti, kad intymioje vietoje jo užtrauktukas atsisegęs, o galima ir nutylėti.

Bet verčiau atsisakyti tokių pareiškimų: „Žinok, negaliu pakęsti tos baisios tavo mamos padovanotos staltiesės – ji visai neturi skonio“.

Būna situacijų, kai labai sunku pasakyti teisybę, bet reikia – nes kitas žmogus ir toliau gyvens iliuzijomis, o kitų pasakyta tiesa bus dar skaudesnė. (Kiek daug neturinčių balso ir klausos žmonių bando laimę dainuodami įvairiausiuose konkursuose, kai net komisijos nariai jų klausia: „O jūs dainavote tik sau? Ar ir draugams bei artimiesiems? Ir jie jums nieko nesakė?“)

Kirsti iš peties ar sušvelninti smūgį?

Kartais į tiesų klausimą galima atsakyti sąžiningai, bet taip, kad neįžeistume žmogaus.

Jis klausia: „Kodėl tu priešiškai nusiteikusi prieš mano draugus?“

Nekorektiškas atsakymas: „Todėl, kad jie suknisti idiotai, kurie veda tave iš kelio, nes visada grįžti išgėręs ir gali su jais prikrėsti visokių kvailysčių.“

Korektiškas atsakymas: „Man kelia nerimą tai, kad jūs išgėrinėjate. Tavo draugai – vienišiai, todėl turbūt skiriasi jūsų prioritetai...“

Ji klausia: „Pasakyk atvirai: aš su ta suknele atrodau stora, ar ne?“

Nekorektiškas atsakymas: „Aha, tikrai. Paskutiniuoju metu tikrai gerokai priaugai svorio, suknelė čia niekuo dėta.“ (Vyrai, po tokių žodžių tikrai pasirašote sau nuosprendį!!!)

Korektiškas atsakymas: „Man tu pati gražiausia su džinsais...“

Už žodžių slypi motyvas

Yra daugybė būdų būti sąžiningai ir kartu – empatiškai. Kai nežinote, ką atsakyti, arba bijote sakyti tiesą, geriau paprašyti laiko pagalvoti, nei rėžti negalvojant.

Nors kai kalba eina apie jausmus ar apie svarbiausias vertybes, geriau iškart sakyti teisybę, kokia ji bebūtų. Ir jei jus netikėtai užklupo klausimas: „Ar tu myli mane?“, neverta meluoti, vedžioti žmogaus už nosies ar bandyti nusukti kalbą.

Kartais verta paanalizuoti save ir pamąstyti, kodėl kartais norite tyčia ką nors nuslėpti? Bijote, kad jei pasakysite teisybę, atsitiks kas nors baisaus? Bandote apginti partnerį ar apsiginti pati? O gal dar neišmokote pastabas sakyti delikačiai? Jūsų santykiai tik pagerės, jei išsiaiškinsite savo tikruosius motyvus.