Architektė Lina Urban įsitikinusi – būstas auga kartu su mūsų poreikiais

Ideali tvarka, aišku, laikosi tol, kol iš darželio į namus supuola energingi berniukai: šešerių Mykolas ir dvejų Rapolas. Bet šitam butui tinka ir meniška netvarka: sena dera su nauja, pietų pusė nesiginčija su šiaurine, meno albumai ir šeimininkės piešiniai traukia žvilgsnį, kaip ir sena jos močiutės indauja ar autentiškos plytų mūro sienos fragmentas. Šeima čia įsikėlė prieš septynerius metus, interjero smulkmenos vis tobulinamos toliau, bet lieka bendras švaros ir tvarkos pojūtis be nereikalingų detalių. Lina sako, kad ieškodami būsto jie turėjo aiškiai numatę biudžetą, norėjo gyventi centre, taip pat privalumas buvo vaizdas pro langus. Dabar iš jų miegamojo matyti Šv. Jurgio ir Kotrynos bažnyčių bokštai, iš virtuvės – didžiulis žilvitis ir vaizdas, atsiveriantis į didingus pastatus už Neries krantinės.

Atėjome į svečius netikėtai apniukusį rytą, bet bute sklido švelni šviesa. Lina sako, kad yra tam tikrų triukų tokiems efektams išgauti: žvilgančios virtuvės plytelės, didžiulis veidrodis prieškambaryje, pieno ir švelniai pilka sienų spalvos, atsiverianti erdvė tarp virtuvės ir svetainės, aukštos būsto lubos. Šiek tiek jaukios nostalgijos ant sienų kabančiose nuotraukose, fiksuojančiose šeimos gyvenimo akimirkas, ir jau atrodo, kad neakivaizdžiai susipažinai su visais jo gyventojais, įskaitant solidžių apimčių katę Izy. Mažasis Rapolas prieš pusmetį iš lovelės tėvų miegamajame persikraustė į brolio apgyvendintą vaikų kambarį, bet Lina juokiasi, kad kartais vis dar pabunda penkiese: ne tik berniukai atbėga, bet dar ir katė įcimpina į tėvų lovą.

Nusižiūrėtas butas buvo gal 40 metų neremontuotas, tad teko griauti viską, išskyrus laikančiąsias sienas. Kai Lina su vyru jį pamatė, viskas atrodė baisokai: apleista, niūru ir nejauku, bet ji iškart matė, ką galima perplanuoti, ir numanė, kaip viskas atrodys ateityje, kaip interjeras derės su eksterjeru. Darbo būta nemažai, kai ką darėsi ir savomis jėgomis su pagalbininkais: išgriautos sienos, nukrapštytas senas tinkas. Po pusės metų intensyvių darbų ir švelnių derybų su rangovais į butą buvo įsikraustyta.

Kaip rasti entuziazmo rūpintis savo būstu, kai daug energijos kasdien atiduodi užsakovams, kurdama jų erdves? Lina juokauja, kad profesija ją motyvuoja: prisižiūrėjusi ir pasiūliusi kitiems originaliausių sprendimų, pasideda juos į atminties dėžutę: gal kada prisitaikys ir sau. Užsakovai jau yra matę jos darbus, nutuokia, ko gali tikėtis, taigi abi pusės sutaria dėl esminių sprendimų. Lina, turinti tris dviejų aukštųjų mokyklų architekto diplomus, sako, kad gimus pirmajam vaikui daug kas pasikeitė. Ji ėmė su entuziazmu kurti būsto interjerą sau, paskui – draugams, vėliau – draugų draugams, kol pajuto, kad tai jai tikrai labai patinka. Ir Linos charakteris tam tinkamas: ji komunikabili ir diplomatiška, nepuola kategoriškai piršti savo nuomonės, o tada, kai užsakovai ja ima visiškai pasitikėti, ir pavyksta sukurti kai ką įdomaus.

Tas laikas prieš keletą metų buvo įtemptas: diena architektų biure (su kolegomis sukurtas Benedikto turgaus eksterjeras), naktis – prie kompiuterio, braižant planus užsakovų būstams, dar – maži vaikai ir vyras, kantriai palaikantis žmonos saviraiškos polėkius. Dabar Lina – vien tik interjero dizainerė, bet sako: kadaise tikėjosi, jog dirbs mažiau, o išėjo kaip tik atvirkščiai – tačiau dėl to nesigaili.

Visi esame skirtingi, bet mūsų būstai gana panašūs. Bent man taip atrodo. Lina sako nesanti pesimistė: kiekviena šeima nori, kad jos būste jaustųsi individualumas. Problema kita: dabar žmonės nemano, kad būtent tame bute ar name gyvens iki mirties, todėl mąsto ir apie tai, ar vėliau bus lengva jį parduoti, kaip tas butas, kuriame gyvena, po kelerių metų atrodys skelbimuose ir rinkoje, dėl to ir pretenduoja į tradicinio skonio standartą. Tai ypač aktualu renkantis grindų dangą ir sienų apipavidalinimą. „Man, kaip interjero dizainerei, kartais liūdna, kai žmogus nori, pavyzdžiui, salotinių sienų, bet susilaiko, nes lengviau parduoti butą su pilkšvomis. Tačiau yra, kaip yra. Užtat dažnai atsigriebiama, ieškant įdomių baldų, šviestuvų, savitų interjero smulkmenų.“

Lina sako, kad dabar jai – pats darbymetis: užsakymų tik daugėja, todėl savaitgaliais stengiasi su šeima išvažiuoti pasivaikščioti į gamtą arba pabūti sode pas vienus ar kitus tėvus, pailsinti galvą ir rasti vaikams pramogų gamtoje, o ne prie kompiuterio ar televizoriaus.

Vasariškos Linos salotos

keli burokėliai

balzaminio acto

druskos, cukraus, pipirų

aliejaus kepti

1 ryšulėlis smidrų

sezoninių žalumynų (Lina naudojo gražgarstes)

pelėsinio ožkų sūrio

1 saujelė graikinių riešutų

balzaminio acto kremo

Pirmiausia Lina skiltelėmis supjausto burokėlius ir porą valandų pamarinuoja balzaminio acto, druskos, cukraus ir pipirų užpile. Paskui apie 45 minutes kepa orkaitėje, apšlaksčiusi aliejumi.

Smidrus, nulaužiusi sumedėjusius galus ir kiekvieną pasmulkinusi, 2–3 minutes apverda ir atvėsina.

Į dubenį sudeda iškepusius burokėlius, ant jų – gražgarstes ir smidrus, ožkų sūrio gabalėlius, užbarsto graikiniais riešutais ir viską pagardina druska, pipirais, balzaminio acto kremu.