Po premjeros Vest Endo teatre ir triumfo Brodvėjuje daugiau nei prieš keturis dešimtmečius Andrew Lloydo Webberio miuziklas „KATĖS“ scenoje tapo beveik tuo pačiu, kuo kine „Žvaigždžių karai“ – kultiniu reiškiniu. Arogantiška savireklama „Katės atėjo visiems laikams“ virto realybe – populiarius kūrinius dainavo Europoje ir Amerikoje, o pavėluota kritikų nuomonė nieko nebejaudino.
Šiandien tenka pripažinti: „Katės“ baigė savo devynis gyvenimus, palikusios ilgą nostalgijos šleifą. Tačiau „Memory“ – viena mėgstamiausių Webberio dainų, tapusi tikru hitu, vis dar skamba ištikimiausių fanų muzikos grotuvuose.
Išgelbėti Jėzų
Kaip dažnai nutinka kultiniams reiškiniams, būsimo kultūros fenomeno pradžia nežadėjo ilgaamžiškumo, juo labiau – stulbinančios finansinės sėkmės.
„Miuziklo vaiduoklis“, kaip dažnai vadina Andrew Webberį, „kvailiojo“ nuo devynerių – taip į sūnaus pomėgį muzikuoti žiūrėjo tėvai, smuikininkė ir pianistė Jean bei vargonininkas, kompozitorius Williamas. Įdomiausia, kad vaikį nuo pat pradžių domino ne operos, ne simfonijos, net ne dainos, o būtent miuziklai. Tačiau netikėtai mokykloje jis susidomėjo istorija ir architektūra, net įstojo mokytis į Oksfordą, ten susipažino su jaunu poetu Timu Rice’u. Draugui Andrew muzika patiko ir jie nusprendė sykiu užkariauti pasaulį. Atrodė, utopija. To meto scenose siautėjo Johnas Lennonas su kompanija, šėlo rolingai su Micku Jaggeriu ir tirpdė širdis saldžiabalsis Bobas Dylanas. Vis dėlto dviem bičiuliams pavyko tam tikra prasme juos visus pranokti: padaryti tai, ko niekam iki tol net nebuvo šovę į galvą.