„Tas saldus žodis „laisvė“... Pagaliau supratau, ką ji reiškia“, – prisipažįsta septyniasdešimtmetį šią žiemą atšventęs ir Vilnių į Anykščių kaimą išmainęs aktorius, režisierius Sigitas RAČKYS. Jis – retas menininkas, atvirai pareiškęs, kad baigia aktoriaus karjerą. Ne, visai užrūdyti nenorėtų, todėl judės: atvažiuos į Vilnių, kai pakvies vaidinti „Dviratyje“, pastatys vieną kitą spektaklį, jei teatrams bus įdomios jo mintys. Bet savo, kaip aktoriaus, svajones jaučiasi jau įgyvendinęs – atėjo laikas kitiems dalykams.
Kaip atsidūrėte Anykščiuose? Juk jūsų gimtinė – Pakruojo rajonas.
Žmonos Rasos tėvai buvo nusipirkę šitą sodybą dar sovietiniais laikais. Kai apsiženijome, pradėjau su Rasa čia važinėti – vasaras ir laisvus savaitgalius leisti. Čia net buvusi žmona yra ne kartą vasarojusi su vyresniaisiais vaikais, kai dar paaugliai buvo. Visi kartu būdavome, gražiai sutardavome. Ir draugų daug suvažiuodavo, su teatro chebra gal trisdešimt žmonių esame čia ką nors šventę.
Kai namuką – tokį pirtelės dydžio, vieno kambarėlio – pastačiau, vis labiau ėmiau galvoti, kad laikas grįžti į gamtą. Rudenį, prasidėjus antram karantinui, pareiškiau, kad išsikraustau į Anykščius.
Žmona juokėsi, kad žiemą neišgyvensiu tame namelyje – parbėgsiu į Vilnių pirmam sniegui iškritus. Bet neparbėgau. Tada ji atsikraustė ir pripažino, kad čia labai patogu, jauku ir šilta. Dabar iškrapštyti jos negaliu (juokiasi). Vienatve pasidžiaugiu tik kai ji turi spektaklių ar repeticijų Vilniuje, Mažajame teatre.
Taip viename kambariuke, durnių lošdami, visą žiemą ir pragyvenome! Ji sukčiauja, įsivaizduojate?! Kortomis mane aplošia! Per tas sausio pūgas ir sniegus elektra net keturioms dienoms buvo dingusi, tai Rasa, pasinaudodama, kad tamsu ir neįžiūriu, aplošė mane.
Laimei, mūsų viryklė – dujinė, tai turėjome kaip pasigaminti maisto, traktoriukas pagrindinį kelią atkasė, nuo sodybos iki kelio pats sniegą nusikasiau, tad į krautuvę Anykščiuose nuvažiuoti nebuvo sunkumų.