1980. Na, nebent tik tam jaunystės švarkui – po filmavimosi režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Rungtynės nuo 9 iki 9“ aktoriaus Valentino Masalskio veidas tikrai nebyloja apie gyvenimo džiaugsmą...

„Tas saldus žodis „laisvė“... Pagaliau supratau, ką ji reiškia“, – prisipažįsta septyniasdešimtmetį šią žiemą atšventęs ir Vilnių į Anykščių kaimą išmainęs aktorius, režisierius Sigitas RAČKYS. Jis – retas menininkas, atvirai pareiškęs, kad baigia aktoriaus karjerą. Ne, visai užrūdyti nenorėtų, todėl judės: atvažiuos į Vilnių, kai pakvies vaidinti „Dviratyje“, pastatys vieną kitą spektaklį, jei teatrams bus įdomios jo mintys. Bet savo, kaip aktoriaus, svajones jaučiasi jau įgyvendinęs – atėjo laikas kitiems dalykams.

Tarp Berlyno lietuvių apie ją nuolat sklandė legendos. Visame pasaulyje garsi muzikos profesorė, viena geriausių Europoje vokalo mokytojų, pianistė, jaunųjų talentų globėja, įvairių festivalių organizatorė Raminta LAMPSATYTĖ daug metų gyvena šiame mieste, bet anksčiau čia retai tebūdavo. Čilė, Brazilija ir Turkija, Niujorkas, Londonas ir Paryžius – visur laukė studentai, koncertai, konkursai. Parskridusi lėkdavo į Hamburgą – čia iki šiol dėsto vienoje geriausių Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų.

Vienintelė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palikuonė – dukra Sofija VYTAUTAITĖ ( ̴1370–1453) – daugiausia žinių apie save paliko rusų metraštininkų kronikose. Dėl politinių motyvų tėvo ištekinta už Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vasilijaus, vėliau ji pagarsėjo kaip našlė, sudėtingu metu padėjusi išsikovoti valdžią sūnui – Vasilijui Tamsiajam.

Rašytojo Petro CVIRKOS (1909–1947) biografiją mokame kone atmintinai, bet apie jį kaip politiką girdėjome nedaug. Dažnas nustemba sužinoję, kad 1940-ųjų vasarą draugas Cvirka buvo marionetinio Liaudies Seimo sekretorius ir prezidiumo narys, kad sakė padėkos kalbą Raudonajai armijai. „Tegyvuoja tautų išlaisvintojas, visų pasaulio dirbančiųjų širdis ir protas – draugas Stalinas“, – iš to Seimo tribūnos rėžė sovietų deputatas Cvirka. „Lietuvos liaudies“ vardu jis parengė padėkos telegramą „ištikimam didžiojo Stalino kovos draugui, galingiausios Sovietų Sąjungos vyriausybės vadovui Viačeslavui Molotovui“.

Nacionalinėje dailės galerijoje baigiasi retrospektyvinė Aleksandros FLEDŽINSKAITĖS-KAŠUBIENĖS (KASUBOS) (1923–2019) kūrybos paroda „Formuojant ateitį“. Menininkės, kuri po Antrojo pasaulinio karo palikusi Lietuvą gyveno JAV ir paliko ryškų pėdsaką XX amžiaus antrosios pusės Niujorko meno pasaulyje. Jos darbus saugo Smithsono institutui priklausantis Vašingtono apygardos Amerikos meno archyvas ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Formalus Aleksandros meninis išsilavinimas tesiekė pusantrų metų ir šį kelią Amerikoje ji pradėjo nuo smulkių molio lipdinių.

Geradariai ar grėsmingi pasaulio valdovai? Švietimu, labdara, dvasinėmis bei moralinėmis vertybėmis besirūpinanti bendrija ar pavojinga sekta, atskleidusi senovines paslaptis, atliekanti keistus ritualus ir daranti įtaką visoms gyvenimo sritims. MASONAI, arba laisvieji mūrininkai, – bene prieštaringiausiai vertinama organizacija pasaulyje. Legendos apie globalinį masonų sąmokslą – viena iš populiariausių sąmokslo teorijų. Kas gi tie masonai ir kodėl jie iki šiol kai kuriems žmonėms kelia nerimą?

Dviejų kultinių amerikiečių aktorių Joan CRAWFORD (190?–1977) ir Bette DAVIS (1908–1989) tarpusavio priešiškumas – bene garsiausias Holivudo aukso amžiaus konfliktas. Abi sukosi toje pačioje aplinkoje, filmavosi ambicingiausiuose ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio projektuose, dalijosi premijomis, net vyrais – ir nuožmiai nekentė viena kitos. Kas galų gale nugalėjo: tobula išvaizda ar stipri charizma?

Žinios, leidžiančios sustiprinti sveikatą ir padėti sau susirgus, visais laikais buvo aukso vertės, o mūsų dienomis – ypač. Dvasininkas Sebastianas KNEIPPAS (1821–1897) gyveno XIX amžiuje, tačiau jo penkių elementų savigalbos sistema – tarsi mums sukurta.

Domėjimasis italų baroko tapytoja Artemizija DŽENTILESKI (1593–1652) prabudo tik XX amžiuje. Aistringa, „pikta“ ir ekspresyvi menininkės tapyba, nepaprastas likimas, išgyventa prievarta, atkaklumas siekiant įsitvirtinti profesionaliajame meno pasaulyje padarė šią neeilinę moterį feminizmo judėjimo ikona.

Prieš 120 metų, 1901-ųjų gruodžio 10-ąją, Alfredo Nobelio mirties dieną, buvo įteiktos pirmosios labdario vardu pavadintos premijos. Ir surengta NOBELININKŲ PUOTA, kuri tapo nepajudinama, bet laiko tėkmei vis dėlto paklūstančia tradicija.

Gerai apšviesta ji gali spindėti lyg brangakmenis ir stebinti iš vaisių sudėliotais ažūrais. Tačiau vos pajudinta pradės liūliuoti ir ne vienam noro jos paragauti – kaip nebūta. „ŽELĖ yra abejingų nepaliekantis fenomenas: vieni šiuo desertu džiaugiasi ir mėgaujasi, kiti į drebučius negali žiūrėti“, – juokiasi pripažinta virtuvės šefė, konditerė Elžbieta Monkevič.

Kai kurie mados terminai dvelkia senove. Ir ne todėl, kad yra žinomi tik iš nuogirdų. Dienos tema – PERUKO nuotykiai. Šiuo daiktu daug kas naudojasi, jį matome gatvėse, teatruose, mados šou. Tačiau žodis „perukas“ skamba kažkaip nešiuolaikiškai, turi aristokratiško prieskonio. Turbūt kalti istoriniai filmai, o gal – pati istorija, kurioje svetimiems plaukams tekdavo ne vien madingo daikto vaidmuo.