Asmeninio ugdymo treneris Saulius Urbonas: „Turime išmokti prisitaikyti prie gyvenimo spartos“

Dar ne taip seniai Lietuvoje mokėte žmones sveikos gyvensenos. Šiandien dirbate Londone. Ko mokote tenai gyvenančiuosius?

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, konsultuodamas žmones akcentuoju holistinį požiūrį į sveiką gyvenseną. Ji susijusi su maistu, judėjimu, mūsų psichine būsena. Anksčiau žmonės daugiausiai prašydavo sveikatos patarimų, norėjo numesti svorio. Turėdavau aiškinti, kad svarbiausia – tuos nereikalingus kilogramus mesti teisingai, negadinant sveikatos. O šiuo metu žmonės labiausiai trokšta išsivaduoti nuo streso, emocinės įtampos. Daugelis negeba prisitaikyti prie nuolat spartėjančio ir besikeičiančio gyvenimo. Į mane kreipiasi verslininkai, politikai, didelių korporacijų atstovai, kurie nuo didelio informacijos srauto yra baisiai pervargę. Jiems tiesiog reikia „išsivalyti smegenis“. 

Tiesa, iš šalies žvelgiant atrodo, kad kai kurie, pasinėrę į informacijos srautą, tarsi nereaguoja į aplinkos trikdžius, turi labai storą odą, tačiau iš tikrųjų jų galvoje verda minčių spiečius. Išoriškai žmogus gali atrodyti ramus, bet iš tiesų jis net neturi jėgų rodyti vidines reakcijas. Didelė problema – esame prikaupę pernelyg daug informacijos, dažniausiai net nesigiliname į temas, esame įpratę skaityti tik straipsnių antraštes, sugraibyti informaciją po nedidelį gabalėlį. Labai stipriai keičiasi mūsų kultūra. Keturiasdešimtmečiai dar spėja kapanotis ir šiaip ne taip prisitaiko prie besikeičiančio gyvenimo, o tiems, kam virš penkiasdešimt, sunkiai tai pavyksta. Dažnas tokio amžiaus žmogus jau nebesusigaudo šiuolaikiniame pasaulyje, nebespėja pasivyti ir perprasti technikos naujovių.

Tokias pačias tendencijas pastebite ir Lietuvoje, ir Anglijoje?

Panašiai, skiriasi tik tempas. Kuo didesnis miestas, tuo spartesnis greitis. Didmiesčiuose visada buvo ir yra daugiau įtampos. Patekę į intensyvesnio gyvenimo lauką natūraliai sugaudome ir susiurbiame daugiau informacijos, norime to ar ne. Londone žmonės išvis neturi laiko. Vilniuje situacija dar kur kas geresnė (šypsosi). Kai esi nuolat tarp žmonių, negali atsipalaiduoti. Kaip žinia, mūsų smegenims reikia ne tik miego naktį, bet ir atsipalaidavimo, poilsio akimirkų dieną. Didmiesčių gyventojams trūksta ir to, ir to. 

Tai ir yra viena didžiausių šių dienų problemų. Todėl svarbiausias uždavinys – tiesiog stabtelėti ir nusiraminti, pailsinti protą. Tos poilsio pauzės dienos metu tokios reikalingos! Norėdami kokybiškai gyventi, dirbdami privalome daryti pertraukas bei reguliariai „atsijungti“ nuo informacinio lauko. Bet pažiūrėkime, kas vyksta – žmonės paniškai bijo išjungti telefoną net dešimčiai minučių: o jei kas paskambins, o jei kam nors būsiu reikalingas?.. Esame visiškai priklausomi nuo mobiliųjų įrenginių.

Šiais laikais gana populiaru dažnai keisti darbą. Gal tai irgi sukelia papildomos įtampos?

Stabilumo darbe stoka kelia milžinišką stresą. Jei prieš keliasdešimt metų žmogus, susiradęs darbą, jame dirbdavo ilgą laiką ar net visą gyvenimą, dabar dažnas darbo vietą keičia kas kelerius metus. Anksčiau buvo madinga sakyti, kad darbą sveika keisti kas septynerius metus. Šiomis dienomis išsėdėti tiek metų vienoje vietoje – siekiamybė. Kadrų kaita būdinga visose pasaulio šalyse. O ką reiškia pakeisti darbą? Vėl susidurti su naujais iššūkiais. Vėl stresas, įtampa. Jeigu darbas rimtas ir atsakingas, adaptacinis periodas trunka nuo šešių iki devynių mėnesių. Jeigu kas metus ar du keiti darbovietę, vadinasi, gyveni nuolatinėje įtampoje.

Pastebiu, kad Londone viena po kitos steigiasi gydymo įstaigos, gydančios pacientus, kurių ligų priežastys – mentalinės. Eidamas šio miesto gatve matau iš įtampos perkreiptus žmonių veidus. Lietuvoje tokių nelyginamai mažiau. Kai pas mane ateina streso apimtas, baimių dėl nežinomybės sukaustytas žmogus, pakalbėjus su juo greitai paaiškėja, kad visos jo gyvenimo sritys kenčia. Dėl neturėjimo net kada pagalvoti apie valgymą, visiškai sugriuvęs jo mitybos režimas, akis bado judėjimo deficitas. 

O jei ir atsiranda laisva valandėlė, dažniausiai žmonės eina į sporto klubus, kuriuose oras kondicionuojamas, neigiamai veikia ir elektros prietaisų skleidžiamos vibracijos. Atliktas tyrimas su diabetikais, kai buvo stebima, kaip fizinis krūvis veikia jų cukraus lygį, atskleidė, kad tie, kurie turėjo energingai pražingsniuoti 2 km lauke, cukraus lygis susinormalizuodavo. Tiems pacientams, kurie tą patį atstumą turėjo įveikti ant elektrinio ėjimo takelio, rezultatai tik blogėjo: kilo tiek spaudimas, tiek cukraus lygis. Nekeista, juk visiems reikia oro. O kiek šiuo sezonu mes būname lauke?

Ką patariate pervargusiems žmonėms?

Jeigu jiems trumpai pasakysiu eiti medituoti, nieko nebus. Tačiau savo pasąmonės programas keisti būtina ir kiekvienas esame pajėgus tai padaryti. Tik ne visiems vienodi metodai padeda. Vieniems tvirtybės ir atsipalaidavimo suteikia stiprus tikėjimas. Kaip gera meditacija veikia malda. Daugeliui žmonių atsipalaiduoti padeda vien žinojimas, kad dėl to, ko negalime pakeisti, nervintis nereikia, verčiau – susitaikyti. Tačiau nereikėtų atsisakyti savo didelių svajonių, įdomių projektų vien dėl baimės patirti įtampą. Nieko neveikimas mus veda į tamsą, o vėliau – į depresiją.

Įprastai teigiamus gyvenimo pokyčius siūlau pradėti pasirinkus tinkamą judėjimo būdą. Juk daugelis dirbame prie kompiuterio. Patariu dirbant dažniau stabtelėti ir tiesiog pabūti užsimerkus. Labai svarbu kiekvienam rasti savo meditacijos būdą. Puikiai veikia kvėpavimo praktikos. Tik nereikia galvoti, kad kvėpuoti būtina atsisėdus lotoso poza, kad ir kaip gražiai tai atrodytų. Atsisėskite ant kėdės ir darykite išmoktus kvėpavimo pratimus – veiksmingumas bus toks pat. Labai gerai, jei susirasite taiči, ciguno ar kitos harmonizuojančios bei meditatyviai veikiančios mankštos grupę. Blogiausia, kai būdami nepatenkinti savo gyvenimu galvojame, jog nieko negalime pakeisti.

Kai kuriems meditacija gali būti šokis ar dainavimas. Laimingi, kurie yra atradę dainavimo džiaugsmą. Nuo seno žmonės buvo įpratę traukti dainas. Skambėdavo nuo jų dirbami laukai ir kloniai.

Anksčiau natūralu buvo priklausyti bendruomenei. Dabar ir laiko, ir jėgų stinga į būrelius po darbo eiti. Ar vienišumas nėra didelė šių dienų bėda?

Įdomu tai, kad gyvendamas didmiestyje tarp gausybės žmonių jautiesi vienišesnis nei kaime. Kita vertus, turi ir daugiau galimybių prisijungti prie skirtingų grupių. Atkreipiau dėmesį, kad Londone gatvėje gali jaustis labai vienišas, tačiau panaršęs internete tuojau pat rasi įvairių būrelių, grupių pagal pomėgius, temas, prie kurių gali jungtis tučtuojau, pavyzdžiui, jei nori, gali burtis į norinčiųjų pagerinti savo anglų kalbos žinias ir eiti tam tikromis valandomis tam tikroje vietoje pabendrauti. Taigi net gyvendamas vienas gali susirasti draugų pagal pomėgius. Vilniuje, kiek teko susidurti, sunkiau. Daugelis tokių susiėjimų – ne už dyką.

Sutinkate, kad gyvenimą keisti dažniausiai priverčia nelaimės, kad ir liga...

Sąlytis su mirtimi išties paskatina daryti teigiamus gyvenimo pokyčius. Kad ir keisti mitybą. Tiesa, kalbant apie ją svarbu pabrėžti, kad kiekvienam mityba – labai individuali. Juk ir virškinimo sistema kiekvieno iš mūsų – skirtinga, todėl nereikia stebėtis, kad tas pats produktas vienam tinka, o kitam ne. Manau, ir pagal gyvenamąja vietą svarbu atsirinkti maistą. Pavyzdžiui tiems, kurie arčiau šiaurės, reikia daugiau riebalų. Ir tikrai nevertėtų baimintis dėl cholesterolio kiekio padidėjimo. 

Tai seniai paneigtas mitas. Šaltuoju metu mums reikia daugiau šilto ir sunkesnio maisto. Turėtume gauti pakankamą kiekį sočiųjų riebalų rūgščių. Jeigu persikraustome gyventi piečiau, keičiasi ir mūsų struktūra, todėl mums reikia ir kitokio maisto. Žalias maistas galėtų pasitarnauti norint išsivalyti organizmą ir tam, kad suprastume, kokie produktai iš tiesų labiausiai mums tinka. Tačiau žaliavalgystė ar veganinė mityba visam gyvenimui, jei gyvename Lietuvoje, manau, negeras pasirinkimas.

Kokių dar paprastų kasdienių patarimų galite duoti žmonėms, norintiems gyventi kokybiškiau?

Tikrai nepritariu nuomonei, jog reikia kentėti, jei gyvenimas nesiklosto taip, kaip norime. Žmonės tyliai kenčia ir galvoja, o gal vėliau bus geriau. Meskite šią programą iš galvos. Ašarų pakalnės niekam nereikalingos. Labai paprastas ir nieko nekainuojantis patarimas – vos atsikėlę pagalvokite apie tai, kad ši diena jums – didelė dovana. Priimkite ją ir su šypsena padėkokite už tai. Aš tai kartoju dar papildomai uosdamas mėgstamą natūralaus eterinio aliejaus aromatą. 

Buteliuką jo visada turiu prie lovos. Sunkiu gyvenimo momentu užtenka vien įkvėpti to aromato ir užplūsta pasitenkinimo jausmas. Vien išreikšdami dėkingumą jau keičiame savo vidines programas į gera. Dar viena veiksminga praktika – atleiskite kitiems už bet kokias skriaudas. Išmokite paleisti visas nuoskaudas, nelaikykite jų, nes tai mus veikia neigiamai. Taigi pradėkite galvoti, kad gavote labai brangią dovaną – gyvenimą ir būkite dėkingi bei džiaukitės juo iš širdies.