Asta Pilypaitė atvirai – apie netikėtą dukros karjeros posūkį Amsterdame

Rūta Zareckaitė prisijungė prie tarptautinės muzikos grupės „Lingela“.

Talentingi jauni muzikantai jau pristatė pirmuosius savo bendradarbiavimo rezultatus – tris kūrinius, gimusius iš noro per lietuvių liaudies muziką suartinti žmones. Projekto autorė – trečiakursė trombonininkė Kamilė Makarevičiūtė, kuri pripažįsta, kad idėją paskatino ir gyvenimas toli nuo namų, ir šiandienos politiniai įvykiai.

„Svarbu neprarasti ryšio su savo esme. Norėjosi sukurti kažką, kas ne tik man, bet ir kitiems padėtų prie jo prisiliesti“, – sako ji.

Kartu su ja scenoje pasirodo vokalistė Rūta Zareckaitė, būgnininkas Éber González González, pianistas Grégoire Kieffer ir kontrabosininkas Søren Juul Christensen. Kamilė aranžavo kūrinius, ieškodama balanso tarp tradicijos ir šiuolaikinio džiazo skambesio, o kūrybinį procesą palaikė ir kitose kultūrose augę bendramoksliai, kurie noriai prisidėjo prie projekto įgyvendinimo.

„Gyvendama svetur labai aiškiai pajutau, kaip stipriai manyje yra Lietuva. Net paprasti dalykai – kalba, dainos, prisiminimai – įgauna visai kitą svorį. Atsiranda ilgesys, bet kartu ir noras tą ryšį saugoti. Gal todėl ir folkloras mums tapo toks artimas – per jį tarsi grįžti prie savo šaknų, net jei fiziškai esi labai toli“, – Žmonės.lt sako R.Zareckaitė.

Svarbus autentiškumas

Muzika R.Zareckaitės gyvenime atsirado dar vaikystėje – su mamos lopšinėmis. Vis dėlto jos kelias kiek kitoks nei garsiosios atlikėjos: Rūta pasirinko džiazą. Didelę įtaką jai padarė vokalo mokytoja Lina Rovaitė. Baigusi Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, Rūta iškart išvyko studijuoti į Amsterdamo konservatoriją, kur šiuo metu yra antrakursė.

Apie dukters pasirinkimus A.Pilypaitė kalba su pasididžiavimu ir pagarba jos savarankiškumui.

„Man svarbiausia, kad ji eitų savo keliu. Muzika – mūsų šeimos dalis, bet Rūta renkasi savą kryptį, ir tai mane džiugina“, – sako dainininkė.

Ji pabrėžia, kad dukters sprendimas studijuoti užsienyje ir ieškoti savęs tarptautinėje aplinkoje yra drąsus, bet reikalingas žingsnis.

„Ji visada buvo smalsi, ieškanti. O muzikoje svarbiausia – autentiškumas“, – neabejoja A.Pilypaitė.

Kelią parodė ir Erasmus

Rūta su Kamile susipažino dar prieš pirmuosius savo mokslo metus Amsterdame – lietuvių gimtadienio vakarėlyje. Nuo tada jas suartino ne tik muzika, bet ir bendras požiūris į kūrybą bei folklorą.

Kamilės augo Vilniuje, pradinėje mokykloje grojo akordeonu, tačiau stodama į M.K.Čiurlionio menų mokyklą turėjo rinktis kitą instrumentą – taip jos gyvenime atsirado trombonas. Nors šeimoje profesionalių muzikantų nebuvo – mama dirba dailės mokytoja, tėtis svajojo, kad dukra rinksis krepšinį, – Kamilė pasirinko muziką. Vyresnė sesuo, priešingai, iki pat mokyklos baigimo žaidė krepšinį.

Baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur studijavo klasikinį tromboną, Kamilė metus grojo Valstybiniame simfoniniame orkestre. Būtent tuo metu ji aiškiai pajuto, kad nori ieškoti savito muzikinio kelio. Didelę įtaką šiam sprendimui turėjo pirmasis džiazo trombono mokytojas Jievaras Jasinskis.

„Jis buvo vienas pirmųjų žmonių, kuris paskatino nebijoti keisti krypties ir ieškoti savo balso muzikoje. Galbūt būtent tada ir supratau, kad džiazas man yra artimesnis“, – sako K.Makarevičiūtė.

Apie galimybes mokytis Olandijoje ji sužinojo dar studijuodama akademijoje bei per Erasmus programą apsilankiusi Hagoje.

„Tada pirmą kartą pajutau, koks gali būti gyvas kultūrinis gyvenimas ir kiek daug galimybių jaunam muzikantui. Atrodė, kad viskas vyksta nuolat – koncertai, projektai, susitikimai su skirtingų šalių kūrėjais. Norėjosi būti toje aplinkoje, kur gali augti ne tik techniškai, bet ir kaip asmenybė. Amsterdamas man davė labai daug – laisvės ieškoti savo skambesio, drąsos eksperimentuoti ir tarptautinį ratą žmonių, kurie įkvepia“, – sako K.Makarevičiūtė.

Didžiąją jos laiko dalį užima mokslai. Tačiau ji turi ir darbą žinomame prekybos tinkle.

Šurmulys netraukia

Rūtos kasdienybė panaši – intensyvūs mokslai, darbas parduotuvėje.

Abi merginos priklauso nedidelei, bet labai artimai lietuvių studentų bendruomenei Amsterdame.

„Nors mūsų čia nėra daug, tas lietuviškas ratas labai artimas. Gal kaip tik todėl, kad esame toli nuo namų, dar labiau vieni kitus saugome. Visas šventes švenčiame kartu, kalbamės, dalinamės – ir tada tas atstumas tarsi sumažėja. Man ši bendruomenė tapo tikru atramos tašku“, – sako Rūta.

Nepaisant stereotipų apie siautulingą Amsterdamo naktinį gyvenimą, nei Rūta, nei Kamilė nesirenka miesto centro šurmulio. Joms artimesnė universiteto aplinka ar miesto erdvės, kur kasdien vyksta koncertai, susitikimai su garsiais muzikantais, kultūriniai renginiai.

Vis dėlto jos neslepia – mieste trūksta žalumos, per daug betono ir turistų.

„Kartais labai pasiilgstu paprasto lietuviško peizažo – žalumos, tylos, erdvės“, – pripažįsta Rūta.

Nors gyvenimas svetur pilnas iššūkių, studentės iš Lietuvos sutinka – būtent ši patirtis padeda dar aiškiau suprasti, kas esi ir iš kur ateini.

„Kartais reikia išvažiuoti toli, kad iš tikrųjų suprastum, kas tau yra namai“, – sako Rūta ir Kamilė.