Asta Valentaitė: „Laimė mėgsta tylą, kad ir kaip banaliai beskambėtų“

Žurnalo „Žmonės“ 20-ojo gimtadienio proga Asta sutiko pasidalinti prisiminimais apie fotosesijas ir mintimis apie žinomumo kainą. 2005-aisiais žurnalo veidu tapusi A.Valentaitė šypsosi – nors tuomet viešumas jai nebuvo svetimas, pirmąją fotosesiją lydėjo ir jaudulys, ir susikaustymas.

Asta, turėjote daug fotosesijų, ar prisimenate pirmąjį žurnalo „Žmonės“ viršelį, kurio veidu tapote? O gal vis dar prisimenate ir fotosesijos užkulisius?

Prisipažinsiu, teko įtempti atmintį ir pasižvalgyti po sukauptus leidinius, kad prisiminčiau visas tos fotosesijos detales (šypsosi). Tuomet fotosesijos vykdavo gana paprastai, tiek stilistikos, tiek lokacijų prasme. Šis viršelis buvo fotografuojamas tuometiniuose mūsų su buvusiu vyru namuose, o viršelio kadrams rūbus rinkausi iš „Dolce&Gabbana“ kolekcijos.

Tiek 2005 metais, tiek vėliau, savo stilių fotosesijoms kurdavau pati, nes visuomet žinojau, ką noriu perteikti ar užfiksuoti. Interviu, tuomet duotas leidiniui, priešingai, buvo gana trumpas, matyt, dėl to, kad būdama 24-25 metų, geriau jaučiausi prieš objektyvą, nei pasakodama apie save (šypteli).

Jūsų pirmasis viršelis užfiksuotas prieš 15 metų. Kaip žvelgiate į jį ir į tuometę save šių dienų akimis?

Pirma mintis, ateinanti į galvą – kaip mes visi patobulėjome. Žurnalas nuo visiškai paprastų fotosesijų kartelę pakėlė tikrai aukštai, augo kokybės ir tiražo prasmėmis. Kalbant apie save, keliaujant per visus žurnalui „Žmonės“ darytus viršelius, pastebiu besikeičiantį savo supratimą apie grožį, išvaizdą, stilių, o ką jau kalbėti apie plaukų spalvą (juokiasi). Iš prigimties nesu tamsiaplaukė, todėl vėliau plaukų spalvą keičiau link savo natūralios.

Šis viršelis darytas bepradedant „Vilniaus vartų“ projektą, kuris tapo tikrais mados vartais sostinėje, o asmeniškai man – proga tiesiai po studijų Dailės akademijoje pasinerti į mados industriją.

Gal prisimenate jausmus, kurie užplūdo tapus žurnalo veidu pirmąkart?

Viešumas tais metais man jau nebuvo naujiena, tačiau tai buvo viena pirmųjų mano didesnių fotosesijų. Prisimenu, kad netrūko jaudulio ar pastebimo susikaustymo.

Išskirti vieną viršelį būtų sudėtinga, nes jie visi savotiškai ženklino tam tikrus mano gyvenimo etapus: tiek profesinio, tiek asmeninio.

Papuošėte ne vieną žurnalo „Žmonės“ viršelį, tad į juos žvelgdama galite matyti savo pokyčius. Kurį viršelį atsimenate ryškiausiai?

Iš tiesų, nuo pat žurnalo atsiradimo, man teko fotografuotis bene aštuonių žurnalų viršeliams. Dažniausiai tekdavo darbuotis drauge su fotografu Gediminu Žilinsku, su kuriuo mielai bendradarbiauju iki šiol. Visos fotosesijos viršeliui tarytum įpareigoja labiau, tačiau kai darbo imdavosi profesionalai – rezultatas visada būdavo kupinas gerų emocijų, nuotraukos subtilios, stilingos, moteriškos. Išskirti kažkurį vieną viršelį būtų sudėtinga, nes jie visi savotiški „žymekliai“, ženklinę tam tikrus mano gyvenimo etapus: tiek profesinio, tiek asmeninio.

Tiesa, visada smagūs prisiminimai užplūsta prisiminus bendrą fotosesiją viršeliui su Mantu Petruškevičiumi, su kuriuo mus tuomet siejo bendri projektai, be to, esame geri draugai ir suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.

Tačiau jei tektų rinktis: gyventi nematomai ar būti pastebėtai – rinkčiausi pastarąjį variantą.

Puikiai žinote, ką reiškia viešumas. Būti žinomu – kada tai pliusas, o kada minusas profesine ir asmeninio gyvenimo prasme?

Žinomumas, be abejo, turi savo kainą ir kartais ji išties didelė ir dar, pavadinčiau, su pašaliniais efektais. Kai gyvenimo netemdo jokie šešėliai, žinomumas tampa raktu, padedančiu profesiniame gyvenime, tuomet daromi projektai vyksta sparčiau, o įvairios pažintys mezgasi žymiai greičiau.

Tačiau, neduok Dieve, gyvenime susidursi su sunkumais, ypač asmeniniame gyvenime, tuomet susitaikyk, kad būsi aptarinėjamas, teisiamas – dažniausiai viešai, neretai kentės artimieji, kurie niekuo dėti. Tačiau ir tai yra įgūdžių klausimas, tiesiog išmoksti nereaguoti, nepriimti užgaulių žodžių į širdį ir atsiriboti nuo „toksiškos“ aplinkos.

Per tiek metų aplink mane susiformavo šeimos ir artimų draugų ratas, kurie esame kartu tiek geromis, tiek sunkiomis aplinkybėmis, šių žmonių palaikymo galiu tikėtis visuomet, o pašalinių žmonių asmeninės nuomonės manęs seniai nedomina. Niekad nebuvau žmogus, viešai pasakojantis apie savo asmeninį gyvenimą į kairę ir į dešinę, ir tai pasiteisina, nes vis tik laimė mėgsta tylą, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų. Tačiau jei tektų rinktis: gyventi nematomai ar būti pastebėtai – rinkčiausi pastarąjį variantą (šypteli).