Atlikėja G.Vilkickytė: „Jis yra mano kūrybos partneris, atrastas sunkiausiu metu“

Ji tikra vilnietė – čia gimusi, augusi ir gyvenanti. Pagrindinis žodis, kuris peršasi norint ją apibūdinti – jautrumas. Jos muzika ir dainų žodžiai labai jautriai paliečia klausytoją. Rodosi, kad Gabrielė turi subtilų santykį su aplinka, labai poetiškai pastebi smulkmenas, žmonių santykius.

Neseniai ji išleido savo antrąjį albumą, kurio dalį kūrė apsistojusi gamtos apsuptyje. Su Gabriele pasivaikščiojimo miške metu Silvestras Dikčius pasikalbėjo, kokią įtaką jos kūrybai turi gamta, kur ji randa daugiau ramybės – miesto ar miško apsuptyje.

– Tu esi vilnietė. Koks tavo santykis su gamta ir mišku?

– <...> Daug laiko praleidau Naujojoje Vilnioje, kur irgi yra miškų. Tik jie tokie, kaip čia pasakius: žvyrkeliai, visur išvažinėta su keturračiais, motociklais – tokie industriniai miškai ir šiukšlynai. Vėliau gyvenau Saulėtekyje ir savo akimis vedžiodama šunį mačiau: privažiuoja džipas, 2 minutes kuičiasi ir išmetę padangas išvažiuoja. O aš stoviu su šunimi viena ir kaip vaikas galvoju: „O kaip dabar reikėtų pasielgti?“ Tuomet prasidėjo akcija „Darom“ ir mes su kaimynais „šienaudavom“ aplinkinius miškus. Iki kito pavasario, kai vėl būdavo viskas iš naujo. Tai aš matydavau mišką, kaip daugybei žmonių nevertinamą, nereikalingą užribį.

– O tau skaudėdavo širdį dėl to?

– Taip, labai skaudėdavo. Pamenu, aš dainavau chore ir vyko mainai su choru iš Danijos. Merginos, atvykusios iš super jaukios aplinkos, važiuoja kartu pro Saulėtekį, o aš „užkalbinėju“ joms dantį – kad tik nepamatytų tų šiukšlynų per langą! Rokantiškės, Dvarčionys – kalbu apie tą rajoną.

Tai buvo pirmas santykis su mišku. O vėliau buvo labai faina atrasti mišką pačiai – be tėvų, draugų, tiesiog susipažinti su juo. Ir jis tapo mano kūrybiniu partneriu.

– Kaip ir kada įvyko tas atradimas?

– Man buvo maždaug 18-a. Smarkiai pradėjau sirgti odos liga. Tokia liga reiškia labai neramią vidinę būseną: esi nervingas, nori kasytis, tau nemiga – jautiesi kaip narkomanas be dozės, pasidaro sudėtinga bendrauti su žmonėmis, sėdėti tiesiog kavinėje ir gerti kavutę, žiūrėti į akis darosi tiesiog neįmanoma. Norėdavosi išsinerti iš rūbų, iš odos. Tuomet aš pradėjau vaikščioti, eiti, eiti, eiti... Mano dainose yra daug motyvų apie ėjimą, kilometrus, transporto priemones. Netrukus pajutau, kaip po maždaug 2 valandų ėjimo miške pasikeičia proto būsena.

– Tu pati atradai tai, ką patvirtina moksliniai tyrimai.

– Jo, ir kokią vieną minutę atrodo – „Wow, aš atradau, čia mano laukai!“, „Aš valdovė!“. Ir tada, jo, yra moksliniai tyrimai.

– Tavo dainose santykis su gamta labai neatsispindi, bet žinau, kad ir kurdama naują albumą, dalį laiko leidai gamtoje – sodyboje, Kuršių Nerijoje. Kiek tai susiję su kūryba, muzikos, dainų kūrimu?

– Labai daug. Viską pradedu prie pianino. Kažkokios mintys, idėjos, melodijos gimsta ten. Anksčiau ar vėliau pasiekiu tam tikrą sieną, kai nebeišeina kurti. Į telefoną įsirašau melodiją, eiles ir išeinu tiesiog bet kur. Idealu atveju tai nėra Vilniaus miestas, Senamiestis, kur sutinku daug pažįstamų, kalbinančių ir pertraukiančių tavo [kūrybos] srautą. Todėl aš ir išeinu ten, kur yra va šitas garsas [tyla – past.]. Nes tai manęs nepertraukia, bet stimuliuojam mano kūrybininį procesorių. Būna, kad išeinu į mišką su dviem dainos eilutėmis, o grįžtu su „stulpeliu“, priedainiu, antru „stulpeliu“ ir antru priedainiu, kurio tekstas kitoks nei pirmojo. Grįžti namo ir supranti, kokia buvo produktyvi popietė miške.

– Pradžioje miške gydeisi ligas, paskui tai tapo vieta kūrybai...

– Yra ir trečias dalykas. Kartais jaučiu, kad mano gyvenimo mieste laikas senka. Aš turiu tokį hobį – žiūrėti sklypus už Vilniaus. <...> Mačiau, prie Trakų buvo tobulas sklypas – du medžiai, augantys simetriškai – kaip altorius gamtos. Įsivaizdavau, kaip statausi trobelę. Apie tai galvoju kasdien.

– Kada tai atėjo, turbūt reikėjo užaugti?

– Dėl tam tikrų dalykų aš anksti subrendau. Buvau toks vaikas su suaugusio žmogaus akiniais ir kartais gąsdindavau gydytojas ligoninėje. Gamta man pirmiausia ir yra apie brandą, nes ji nėra „enterteinerė“, kuri sukurs daug įspūdžių. Aš atradau mišką kaip savo sudėtingų emocijų prieglobstį. Miškas manęs neklausia, nei kaip aš jaučiuosi, nei kokie mano planai. Jis tiesiog būna su manimi. O jei dar mišką perėjus atsiveria jūra – tada išvis jau [nuostabu].

– Kaip tu patiri santykį su mišku ir gamta? Ar tik vaikščiodama, ar turi ir kitų būdų...

Aš turiu hamaką...

– Gal apsikabini medį?

– Ir tai (juokiasi – past.). Vasarą buvau visiškai kitame amplua – išdažyta ir t.t. Kalbu apie televizinį projektą, kuriame dalyvavau („Lietuvos balsas“, kur atlikėja buvo viena iš mokytojų). Ir aš tiesiai iš ten, po filmavimų, važiavau į karate stovyklą, kuri vyksta Monciškėse, senoje stovyklavietėje. Atsimenu, atvažiavau, palikau automobilį aikštelėje ir net neišjungusi variklio išlipau ir nuėjau apsikabinti medį. Aš tiesiog stovėjau. Dabar suprantu, kad tai yra gal juokinga, bet tada aš buvau išėjusi iš to sterilaus TV pasaulio, kur mes „gaminome“ 10-12 laidų į priekį, ir man buvo taip gera vaikščioti basai, rengtis kimono ir užsiimti karate.

Man kovos menai irgi yra apie gamtą – tokią dvasios kovą. Dėl kovos menų ir gamtos sąsajos, pateiksiu pavyzdį: stovykloje mes visada keliamės anksti ryte, nereikia nieko mąstyti – apsivelki kimono, išsivalai dantis, išbėgi į rikiuotę. Visi stovime basi, pasisveikiname ir tyloje stovėdami pasitinkame dieną. Vibracija panaši kaip per meditaciją ar maldą.

Ir tada mes visi bėgame prie jūros, kur vyksta treniruotė. Ir žinai, ten vis tiek yra kurortas, ten žmonės poilsiauja. Tuo metu, kai prasideda treniruotė, kai kurie dar būna nenuėję miegoti. Mes jiems turbūt atrodom, kaip sapnas: bėga 200 karatistų tyloje, šiugžda tik kimono. Prabėgus tris kilometrus ir prasitampius smėlyje prasideda treniruotė: aukščiausi „diržai“ eina daryti pratimų į vandenį. Jūros bangose jie daro didžiulio susikaupimo ir techniškumo reikalaujančius judesius. Paskui per pusryčius kolegė sako: „Aš taip seniai to nebuvau patyrusi. Jūroje darau katą ir verkiu... Toks gyvas jautiesi, tampi gamtos dalyviu“. Labai myliu karate <...>.

– Kas tave traukia į gamtą?

– Gamtos nuoseklumas: rytas, rūkas, gyvūnai, kurių takus matai. [Būnant gamtoje] Tavo buvimas, minčių srautas, kvėpavimas sulėtėja. Man užtenka priartėti prie miesto, iškart tai pajuntu visu kūnu: prasideda nervingų vairuotojų kompanijos ir t.t. Per pirmas penkias minutes mieste patiriu daugiau streso nei per visą savaitę gamtoje. Aš esu pasidariusi savo išvadas ir matau, kad sveikiausia esu, kai būnu gamtoje.

– Bet esu daug keliavusi ir gyvenusi megapoliuose, pvz., Honkonge.

– Taip, bet jame tik 11 proc. ploto yra apgyvendinta, visa kita – gamta.

– Man dar neteko būti, bet sakė, kad ten smagu eiti į kalnų žygius. Kas skamba keistai: „Vykti į Honkongą hikinti“ (juokiasi – past.). Koks yra skirtumas tarp megapolio ir lietuviškos gamtos? Ką tu patiri?

– Man norisi pajusti tekėjimą. Prieš metus buvome Antazanavėje ir prisnigo tiek, kad neišvažiavome iš namų tris dienas. Toks senas geras kaimiškas snygis. Tai man ir norisi tai patirti, susitaikyti. Pamenu, mes tada žaidėme sniego karą, kurio nebuvau žaidusi gal 15 metų. Buvo taip juokinga ir gera grįžti namo su šlapiomis pirštinėmis ir laukti arbatos.

O Honkonge aš gyvenau pusmetį – studijavau pagal mainų programą. Pirmas savaites, pamenu, aš tiesiog neturėjau jokių jausmų, nes miestas mane bombardavo. Tai yra toks intensyvus miestas, kad aš porą savaičių tiesiog vaikščiojau ir siurbiau informaciją ir bandžiau suprasti, kas ir kaip. Tai buvo pirmas didesnis Azijos patyrimas.

Kas buvo faina, kad Honkonge visur aplink yra vanduo ir vėjas. Ir, kai aš labai mažai pinigų turėdama kartais net kavos puodelio neįpirkdavau, turėdavau atrakciją – sėsdavau į keltą, kuris plaukia tarp Honkongo salų. Iš jo tolumoje matyvau kalnus. Ausinėse klausydama gražios dainos aš keltu plaukdavau pirmyn-atgal. Tai buvo mano keliavimas, kai neturėdavau galimybės išvykti iš miesto.

Visą pokalbio įrašą rasite čia:

Multimedijos santrauką parengė Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

Medijų rėmimo fondas projektui „Pasivaikščiojimas miške“ 2024 metais skyrė 20500 eurų.