Lietuvoje vis dar teikiama Pakruojo savivaldybės 2014 metais įsteigta Eduardo MIEŽELAIČIO (1919–1997) premija už poeziją, kurioje „išlaikoma pagarba humanistinėms vertybėms“. Tačiau kokias humanistines vertybes realiame gyvenime propagavo pats Mieželaitis – aukščiausio rango sovietinis ideologas ir propagandistas, vargu ar kas pasidomėjo.
Lietuvos Seimas komunistų partiją 2017-aisiais pripažino nusikalstama organizacija. Maištingo Prometėjo ir idealisto Don Kichoto įvaizdžius eilėse naudojęs Mieželaitis visą sąmoningą gyvenimą šiai partijai ištikimai tarnavo. Net 55 metus, kol pačios partijos Lietuvoje neliko. Iš plenumų prezidiumų ir pro tarnybinių automobilių langus jis paklusniai stebėjo ideologines mutacijas: stalinizmą, chruščiovizmą, sąstingį ir Gorbačiovo pertvarką. Valdžioms keičiantis jis ne maištavo, o persikūnydavo kartu.
Mimikrija ypač pravertė destalinizacijos epochoje, kai iš daugelio eilėraščių, net garsiojo „Saulėlydžio prie Nemuno“, Mieželaičiui teko trinti asmenvardžius Stalinas, Mao Dzedongas, Kim Ir Senas, kuriuos anksčiau šitiek gyrė, ir keisti Leninu ar žodžiu „partija“. Kad neperžengtų leistinumo rėmų, jam teko nuolat koreguoti savo biografiją, tačiau taip elgėsi ir pilkoji komunistų dauguma.