Atsigauti po nelaimės Rolandui Boravskiui padeda netikėtai užgimusi meilė

Prieš daugiau nei dvejus metus, 2015-ųjų spalį, žinomas aktorius ir režisierius iškrito iš penkto namo aukšto. Patyrė daugybę sužalojimų ir paniro į komą. Rolandui jau buvo rašomas liūdniausias scenarijus, bet aktorius jį koreguoja: nors teko iš naujo mokytis judėti ir kalbėti, nors daug ko iš praeities, taip pat – ir tragiško tos rudens nakties įvykio neprisimena, šiandien jis vaidina vėl. „Taip, Lorensas grįžta“, – juokiasi seriale „Pasmerkti“ labiausiai išgarsėjęs ir dabar jame besifilmuojantis aktorius.

Ta mergina mane pakerėjo

Šiandien Rolandui nėra filmavimų, todėl dieną leidžia namuose – butuke sostinės Pilaitės gyvenamajame rajone: sėdi ant sofos su nešiojamuoju kompiuteriu ir žiūri senus filmus. Televizorių įsijungia rečiau, nes į neviltį varo ilgi ir dažni reklamos intarpai. Į draugą įsimylėjusiomis akimis žvelgia Jolanta. „Visiems sakau, kad sąmonę atgavau dvidešimtame amžiuje“, – pasakoja Rolandas. Todėl ir filmai jam mielesni seni – sukurtų šiame amžiuje nemėgsta.

Prisimena, kad ligoninėje, kai pradėjo stiprėti, nustebo pamatęs, jog visi atsiskaito eurais.

„Vis dar pratinuosi prie tų pinigų, mokėdamas parduotuvėje atidžiai skaičiuoju“, – neslepia. Stiprėjantį Rolandą daug kas stebina, reikia vėl įprasti, iš naujo išmokti kai kurių dalykų.

Kalbėdamas jis vis kartoja: „Stebuklas.“ Stebuklas, kad yra gyvas, vėl vaidina. Stebuklas, kad sutiko mylimą žmogų. „Nesitikėjau, kad taip bus. Su Jolanta aš – kaip devintame danguje. Su ja grįžti į gyvenimą man drąsiau“, – prisipažįsta.

Jų istorija prasidėjo feisbuke prieš daugiau kaip dvejus metus. Tada Jolanta gyveno Londone ir Rolandą pažinojo tik iš televizijos. Kartą ryžosi žinomam aktoriui pasiūlyti: „Gal kavos?“ „Pirmą kartą Jolanta parašė dar prieš mano skrydį iš penkto aukšto, – pasakoja Rolandas. – Atsakiau, kad kavos negeriu. Ji užsiminė, kad tiktų ir arbata, bet tada susitikti nespėjome.“ Apie aktoriui atsitikusią nelaimę pranešė, matyt, visos žiniasklaidos priemonės. Tai girdėjo ir Jolanta. Kai Rolandas pradėjo stiprėti, jiedu vėl susirašė. Prieš metus, sužinojęs, kad ji grįžo į Kauną aplankyti artimųjų, Rolandas pakvietė susitikti Vilniuje – pačiam važiuoti į kitą miestą dar buvo per sudėtinga.

Pirmą kartą jie susitiko pernai sausio 16-ąją – per Rolando gimtadienį. „Prisipažinsiu, bijojau važiuoti su juo pasimatyti, bet pagalvojau: rizikuosiu, – Jolanta šypsosi prisimindama, kad traukiniu riedant į Vilnių galva buvo pilna visokių minčių. – Susitikome, pabendravome, o kitą dieną išskridau į Londoną. Jis man pradėjo rašyti kiekvieną dieną. Į Lietuvą vėl grįžau po poros mėnesių, paskui – dar vasaros pradžioje, per savo gimtadienį. Na, o ketvirtą kartą – visam laikui. Tąsyk parvažiavau mėnesio atostogų ir į Londoną nebegrįžau net susirinkti daiktų. Tuo metu gyvenau pas seserį. Labai myliu jos vaikus. Jei būčiau grįžusi atsisveikinti, išvažiuoti būtų buvę be galo sunku. Supratau, kad nebegaliu gyventi be Rolando. Taip, tai meilė. Likimas. To tikrai nesitikėjau... O kaip bus toliau – matysime.“

„Jolanta mane pritrenkė. Tai kažkas fantastiško. Pažiūrėkite, kaip ji šypsosi, kokios gražios jos akys. Ta mergina mane pakerėjo“, – karštų jausmų neslepia ir Rolandas.

Gimę tame pačiame amžiuje

Jolanta aštuonerius metus gyveno Londone. Ten jau buvo pripratusi. Daugiau kaip penkerius pastaruosius metus dirbo biuro administratore. Dėl meilės grįžusi į Lietuvą, kol kas minčių apie kokią nors veiklą neturi – dienos žaibiškai lekia rūpinantis Rolandu. Prasitaria: turi planą į Londoną grįžti su mylimuoju. Mano, kad tokios permainos jam būtų tik į gera. Netrukus jie skris ten kelioms dienoms aplankyti Jolantos sesers šeimos ir – švęsti Rolando gimtadienio. „Dėl tos kelionės jaudinuosi labiau nei jis“, – prasitaria.

Nuo praėjusių metų birželio pabaigos jie gyvena drauge. „Per tą pusmetį Rolandą pažinau kitokį, nei buvo susidaręs įspūdis iš televizijos. Daugeliui jis atrodo piktas, labai rimtas. Tačiau iš tiesų yra linksmas žmogus, mane juokina.“ Aktoriaus gyvenimo draugė neslepia, kad kartais išaušta ir kitokių dienų – kai jis būna liūdnas, blogai nusiteikęs, paskendęs mintyse. Tuomet ji stengiasi prie draugo nelįsti, netrukdyti, nes žino, kad praskaidrinti nuotaikos nepavyks, – telieka laukti, kol šviesiau taps pačiam.

„Sunkiausias laikotarpis buvo, kai aš dar gyvenau Londone, o Rolandas – čia, Vilniuje, – prisimena Jolanta. – Jis man nuolatos rašydavo, o aš darbe negalėdavau naudotis telefonu. Nesulaukęs mano atsakymo iškart pykdavo. Susibendravome, kai pradėjome kartu gyventi, nors per tą pusmetį buvo visko.“

Jolanta už gyvenimo draugą jaunesnė šešiolika metų. „Tačiau ir ji gimusi dvidešimtame amžiuje“, – džiaugiasi Rolandas. Pasakoja, jog metų skirtumo nepaiso ir nejaučia. Aktorius juokiasi, kad dėl to jautėsi nesmagiai tik važiuodamas susipažinti su draugės mama, seneliais: „Juk Jolanta man galėtų tikti į dukras!“ Abu juokauja, kad jų metus tegul skaičiuoja kiti, o jiedu džiaugiasi turintys vienas kitą ir juda į priekį. Rolandas laimingas, kad draugė puikiai sutaria su dešimtmete jo dukra Marta. Nors matosi nedažnai, mergaitė tėvui suteikia daug džiaugsmo. Rolandas negali patikėti, kad ji jau tokia didelė.

Kava gali būti gardi

Kaip bėga įprastos jų dienos? Juokiasi, kad kaip visiems – labai greitai. Jolanta neleidžia Rolandui būti užuojautos reikalaujančiu ligoniu. Verčia kuo daugiau judėti, bandyti ką nors daryti. Nors kartais jis mėgina skųstis, kad sunku, – skatina įveikti save. „Vakarienės Rolandas dar negamina, bet rytais kavą ruošia“, – juokiasi. Aktorius negali patikėti, kad prieš traumą kavos nemėgdavo, o dabar puodelis šio gėrimo ryte – būtinas. Jei jos neišgeria, lyg ir kažko trūksta.

„Anksčiau patikdavo šeimininkauti, bet dabar neišeina, nes dar sunkiai valdau kairę ranką, o esu kairiarankis, – aiškina. – Didelė pagarba medikams, kad, kiek galėjo, ją sutvarkė, tačiau jėgos kol kas nedaug. Anksčiau viską dariau kaire, tik rašiau dešine ranka. Dabar dešinė man – kaip Dievo duota. Mokausi viską ja atlikti.“ Ir sekasi vis geriau.

„Ir mano mamai, ir buvusiai žmonai gaminti nepatiko. Dabar stebiu, kaip mano moteris ruošia valgį, matau, kad jai tai smagu, ir negaliu patikėti – kažkas fantastiško! Jolantos patiekalai – visada šedevrai“, – aktorius nešykšti komplimentų. Jolanta juokiasi, kad kartais jau pasako jai pastabų virtuvėje. „Man tiesiog patinka japonų posakis: „Visada gerai – negerai“, – atremia Rolandas. Jis be galo mėgta mylimosios verdamą čili sriubą, dievina jos pagamintą tinginį. „Man skanu viskas, kas saldu. O jei tai Jolantos gaminta – dar gardžiau“, – šypsosi.

Jiedu stengiasi nesėdėti namuose. Dažnai eina tiesiog pasivaikščioti, nes reikia, kad Rolandas judėtų, mankštintųsi. „Apsukame ratą aplink Pilaitę, – juokiasi aktorius. – Mėgstame nupėdinti prie netoliese esančio ežero. Eičiau ir eičiau bet kur. Dabar su malonumu ir Kauną pėsčiomis pasiekčiau.“ „Jam svarbiausia – išsijudinti, – pastebėjo Jolanta. – Kai nuvažiuojame į Senamiestį, Rolandas žingsniuoja greičiau už mane.“

Abu tiki – jo žingsniai taps dar tvirtesni. Jolanta sako matanti pažangą. Tačiau čia nepaskubėsi – telieka laukti. Rolandą tai nervina: jis įpratęs viską turėti iškart.

Geriausi vaistai – aktorystė

Dienos, kai Rolandui reikia filmuotis seriale „Pasmerktieji“, – ypatingos. Jolanta keliasi kartu ir padeda susiruošti. Ankstyvą rytą prie jų namo atvažiuoja kūrybinės komandos automobilis ir Rolandas išvyksta. „Aktorystė man kaip duona – tik duokit“, – prisipažįsta, kad jam tai – ir geriausias vaistas. Rolandas vis dar negali patikėti, kad senoji komanda jį prisiminė ir jau kelis sykius kvietė filmuotis. Jis šmėkštelėjo situacijų komedijų seriale „Visi vyrai kiaulės... 2“. Pirmo šio serialo sezono serijas pats režisavo. Turėjo nedidelį vaidmenį seriale „Šviesoforas“, o dabar filmuojasi į televizijos ekranus grįžtančiame seriale „Pasmerkti“. „Vaidinti blogiukus man patinka labiausiai“, – šypteli. Jo herojus Lorensas jau turėjo dingti iš šio serialo, nes žuvo automobilio avarijoje, tačiau kūrybinė komanda nusprendė jį grąžinti: jei po kraupios nelaimės išgyveno Rolandas, tai ir žuvęs jo herojus gali būti gyvas.

„Po traumos vos prašneku, bet tai netrukdo – seriale mano natūrali būsena sutampa su Lorenso, – šypteli. – Labai gerbiu serialą dabar režisuojantį Ramūną Rudoką, esu dėkingas, kad jis man taip padeda. Vis girdžiu: neskubėk, pirma tekstą pasakysiu aš, o tu pakartosi. Jis man net tekstą primena! Stengiuosi ir aš, kiek galiu. Tačiau keista, kad jaučiu tokį aplinkinių rūpestį.

Anksčiau buvau paprastas aktoriūkštis, vis kovodavau, gaudavau per sprandą, o dabar visi manęs klauso, vis girdžiu: pailsėk, prisėsk, gal padėti apsivilkti striukę, gal norėtum atsisėsti. Pradedu jaustis išskirtinis.

Anądien parduotuvėje toks jaunas vaikinukas man sako: „Čia jūs?! Bus serialo tęsinys?“ Vadinasi, žmonės mane prisimena. Aš jiems vis dar įdomus.“

Kaip toliau klostysis kūrybinis kelias, Rolandas neįsivaizduoja. „Dabar aš prastas režisierius. Kai kūrėme „Visi vyrai kiaulės...“, aktoriams bandžiau aiškinti, vaidybines situacijas išspręsti per save. Įdėjau daug energijos. O dabar vos vaikštau.“

Jolanta pastebėjo, kad iš filmavimų Rolandas visada grįžta gerai nusiteikę. Vaidyba, bendravimas su kolegomis jį atgaivina. Pats pasakoja, kad artimiausiais bičiuliais liko kolegos iš Vilniaus kamerinio teatro. Jam visada pasirengę padėti geri draugai aktoriai Tadas Gudaitis, Justas Barkus.

„Esu dėkingas šioje žemėje gyvenantiems žmonėms. Jie man gydyti suaukojo tiek pinigų, – graudinasi Rolandas. – Atsigavęs po traumų jaučiausi esąs pomirtiniame pasaulyje. Jolanta man padėjo patikėti, kad visgi gyvenu šiame.“