Atviras laiškas pirmajai meilei: „Atleidžiu tau už visą sukeltą skausmą“

Tėvų namuose žvelgiu pro kadaise man priklausiusio kambario langą. Trumpam užsimerkiu. Prisiminimuose matau tave, įvažiuojantį į kiemą savo raudonu automobiliu, išlipantį iš jo su kuklia rožinių gerberų, mano mėgstamiausių gėlių, puokšte. Bandau prisispausti prie sienos, kad tik nepamatytum, jog stebiu tave, kad tik nesugadinčiau tavo staigmenos... Išgirdusi durų skambutį pašoku ir lyg pametusi galvą lekiu prie durų, už kurių tu – mano meilė, mano oras ir mano visas gyvenimas...

Atsimerkiu ir žvelgiu į savo susiraukšlėjusias rankas. Ne kasdien grįžtu į tokius prisiminimus, bet kaskart mintims nuklystant į paauglystę, tavo atvaizdas iškyla prieš akis.

Niekad nerašiau tau laiškų. Nors, tiesą sakant, buvo metas, kuomet tikrai norėjau. Tik maniau, kad tai nieko nepakeis, o gal vis dar laikiau pyktį užantyje, todėl rašiklio taip ir nepakėliau. Po išsiskyrimo daugiau niekuomet nekalbėjau apie tave su savo tėvais, nepasakojau apie tave savo naujiems draugams ir netgi savo vyrui. Nepasakojau, nes ši istorija, šis išgyvenimas man visada atrodė per daug trapus ir maniau, kad jei bandysiu jį perduoti kam nors kitam, jis lyg smėlio dulkelės išbyrės man iš rankų. Tebūnie tai pirmasis ir paskutinis mano laiškas tau. Taip pat pirmasis kartas, kuomet dalinuosi šia istorija. Istorija apie savo pirmąją meilę.

Ar prisimeni, kai pavasarį klampojai per purvą, kad nuskintum man puokštę vos prasiskleidusių kačiukų? Išsitepei iki pat smakro, vos nepametei bato purvo baloje, paslydai ir įmerkei savo rankovę į šlapią, lietumi kvepiančią žemę, bet vis tiek atnešei man nuostabiausią puokštę... Tą pavasarį, tą dieną, jaučiausi laimingiausia mergina pasaulyje. Teisingiau, jaučiausi vienintelė mergina pasaulyje. O tu buvai vienintelis vaikinas. Dievinau pasaulį, kuriame kasmet draugystės sukaktuvių proga gaudavau kačiukų puokštę. Tą pavasario dieną, jau trečią kartą tiesdamas man šią dovaną, dar kartą tarei, kad mane myli. Siuntei man oro bučinį, nes apkabinti negalėjai – purvas varvėjo nuo tavęs.

Nerūpestingai leidome savo jaunystės dienas, paskutinius paauglystės metus. Retkarčiais pasidalindavome mintimis apie tai, kokie buvome kvaili, kad nepastebėjome vienas kito anksčiau. Juk užaugome kartu, žaidėme viename kieme, kartu po lietaus rinkdavome varlytes pievoje. Tu, kaip ir tavo tėtis, buvai labai darbštus ir niekad neatsisakydavai padėti. Ne kartą teko stovėti ir užvertus galvą nerimastingai stebėti, kaip kartu su savo tėvu tvarkai stogą. Sukandusi dantis rankose gniauždavau jums paruošto maisto pilną krepšį ir laukdavau, kol nusileisite žemyn, ir mano širdis vėl pradės plakti. Nors buvome tokie jauni, bet elgėmės lyg tikri sutuoktiniai – tu dirbdavai, aš gaminau valgį ir nešdavau jį tau, kad pasistiprintum. Nerimaudavau tau nepaskambinus, o tu kasdien pasiimdavai mane iš mokyklos. Norėjome praleisti kiekvieną akimirką drauge...

Tą popietę, kuomet nepasirodei sutartoje vietoje, tą vakarą, kuomet dingai, tą savaitę, kurią kasdien bėgdavau į tavo namus ir ieškojau tavęs visose įmanomose vietose, jaučiau tokį skausmą, kuriam neprilygsta niekas.

Atrodė, kad niekas niekada nepasikeis. Bet gyvenimo planas buvo kitoks. Lyg vakar pamenu dieną, kuomet mums būnant kartu tau paskambino mama ir pranešė, jog turi kuo greičiau grįžti namo. Lyg vėjo nešamas išdūmei pro duris. Atrodo, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą iki tol, kol pagaliau man paskambinai ir pranešei, kas nutiko.

Po savo Tėvelio laidotuvių tu buvai toks ramus, toks šaltas ir tolimas... Žinojau, kad turi padėti mamai ir broliukams, kad turi pasirūpinti savo šeima – juk dabar šeimos galva tapai tu. Kantriai laukiau, kol viskas grįš į savo vėžes. Laukti teko beveik metus, bet pagaliau viskas tapo beveik taip pat, kaip ir buvo. Tu vėl buvai mano pasaulis, mes vėl kvėpavome vienas kito iškvėptu oru, kūrėme ateities planus.

Tą popietę, kuomet nepasirodei sutartoje vietoje, tą vakarą, kuomet dingai, tą savaitę, kurią kasdien bėgdavau į tavo namus ir ieškojau tavęs visose įmanomose vietose, jaučiau tokį skausmą, kuriam neprilygsta niekas. Pykau ant viso pasaulio – ant tavo motinos ir savo tėvų, kurie taip ilgai slėpė nuo manęs tiesą, ant tavo draugų, su kuriais atsisveikinai, o su manimi – ne. Prireikė ne vieno mėnesio, kad suvokčiau, kas įvyko. Pykau ant tavęs, kad buvai toks bailys, kad neišdrįsai man pasakyti, jog tavo motina išsiuntė tave į užsienį, nes čia neuždirbai pakankamai pinigų, kad išlaikytum savo šeimą. Dabar suprantu, kad neturėjai kitokio pasirinkimo – pinigų reikėjo ir tau, ir mamai bei broliams, o dar skola, kurią paliko Tėvelis prieš iškeliaudamas Anapilin...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Norėjau išsiplėšti širdį, kad daugiau nieko nebejausčiau“

Kai atrodė, kad skausmas atslūgsta, jo vietą užėmė viltis. Viltis, kad dar sugrįši, kad ne viskas prarasta. Laukiau tavęs pasirodant, leidau dienas prie savo kambario lango tikėdamasi, kad pasirodys tavo raudonas automobilis ir iš jo išlipsi tu, su rožinių gerberų puokšte. Galbūt net ir kačiukų stiebais, juk praleidai net dvejas mūsų draugystės sukaktuves...

Savo naivumą suvokiau tik tuomet, kai tavo mama ir broliai išsikėlė gyventi į kitą miestą. Supratau, kad tu niekad negrįši pas mane, niekad nepasirodysi pro mano langą, niekad nepaaiškinsi man, kas dėjosi tavo galvoje lipant į lėktuvą man nieko nepranešus.

Noriu tau pasakyti, kad dabar aš viską suprantu. Suprantu, jog tu pasielgei taip, kaip reikėjo, kad išgelbėtum savo šeimą. Puikiai žinojai, kad niekad nepalikčiau Lietuvos, todėl nė neprašei manęs vykti drauge. Bijojai pažvelgti man į akis, todėl nepasakei nė žodžio apie savo kelionę, bijojai matyti mano ašaras, bijojai, kad aš pamatysiu tavąsias. Nors tuomet atrodei man kaip bejausmis monstras, dabar aš žinau, kad negrįžai, nes manei, jog tu manęs nevertas. Manei, kad aš nusipelniau geresnio už tą, kuris išvyko neatsisveikinęs ir bijodamas pažvelgti į akis.

Dabar, praėjus dešimčiai metų, žinau, kad kai mano vaikai paaugs, mokysiu juos, kad reikia atleisti. Noriu būti pavyzdys jiems, todėl tebūnie šis laiškas – mano atleidimas Tau. Aš atleidžiu. Nepykstu už tai, kiek skausmo man sukėlei, už tai, kad tuomet sudaužei mano pasaulį. Nelaikau nuoskaudos ir už tai, kad dar ilgai negalėjau grįžti į normalų gyvenimą. Žinau, kad tau buvo nė kiek nelengviau...

Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.

• Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
• Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
• Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
• Dangtelį galima plauti indaplovėje.
• Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
• Tūris 550ml.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.