Net ir šiandien, kai mokslo pažanga leidžia svajoti apie beprotiškiausius iššūkius, kelionė pėsčiomis per Antarktidą yra vienas sunkiausių išbandymų, kurį gali patirti žmogus. Tačiau tai, ką prieš daugiau kaip šimtą metų ištvėrė australas Douglasas MAWSONAS (1882–1958), į tyrinėjimų metraštį įėjo kaip bene baisiausia iš visų kada nors vykusių poliarinių ekspedicijų. Mokslininkai iki šiol laužo galvas, kaip vyras sugebėjo išgyventi.
Praėjusio šimtmečio pradžioje pasiryžusiųjų užkariauti Pietų ašigalį laukė iki tol nežinomi išbandymai: vilnoniai drabužiai sugerdavo sniegą ir drėgmę. Daug kalorijų turintis maistas – neskanus lydytų riebalų mišinys, vadinamas pemikanu, kartais net vimdė. Tačiau blogiausia buvo stingdantis šaltis. Britų aristokratas, keliautojas Apsley Cherry-Garrardas, 1910–1913 metais prisidėjęs prie kapitono Roberto Falcono Scotto ekspedicijos, prisiminė, kad jo dantys, esant -77 laipsnių temperatūrai pagal Farenheitą (-60,6 laipsnio pagal Celsijų), suskilo į gabalus.
Nors kapitono Scotto ekspedicija baigėsi tragedija, Cherry-Garrardas liko gyvas ir parašė knygą, kurią pavadino „Blogiausia kelionė pasaulyje“. Visgi net jo poliarinis žygis aklinoje tamsoje, spiginant sunkiai ištveriamam speigui, nebuvo toks siaubingas kaip po metų Douglaso Mawsono beviltiška odisėja.
Į ekspediciją su... Šerloku Holmsu
Kai išsiruošė į kelionę per Pietų vandenyną, trisdešimtmetis Mawsonas jau garsėjo kaip vienas