Jei ne liga, keturiasdešimt šešerius metus Šiaulių dramos teatre tarnavęs aktorius Sigitas JAKUBAUSKAS dar nebūtų galvojęs palikti scenos. „Paskutinį kartą vaidinau prieš metus „Revizoriuje“. Teatro ilgesys, manau, dar negreit praeis...“ – atvirai sako aktorius ir pratinasi prie kitokio gyvenimo – be teatro. Prisipažįsta vis dar nežinantis, kaip be jo gyventi.

Aristokratiška kilmė, auklėjimas ir vidinė kultūra aktorei Olgai KUZMINAI-DAUGUVIETIENEI (1884–1967) atrodė tiesiog neatsiejami nuo garbės bei padorumo. Net žiauriausiais nacių okupacijos metais šios savybės neleido užmerkti akių matant fašistų sėjamą mirtį, atvirkščiai – padėjo gelbstint svetimų žmonių gyvybes.

„Žinau, koks jausmas skristi asmeniniu lėktuvu, plaukti savo jachta, turėti nuosavą televiziją, banką. Bet nepamiršau, kiek daug tai gali kainuoti“, – atvirai sako prieš maždaug trisdešimt metų didžiulę verslo imperiją valdęs dainininkas Romas BUBNELIS.

Kai žmogus įžengia į savo brandos dešimtą dešimtmetį, į viską ima žvelgti pro didesnės patirties ir išminties langą. Kalbinu savo mokytoją, 96 metų Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestro „Septima“ įkūrėją ir ilgametį vadovą Vytautą SKRIPKAUSKĄ. Žvalus žilagalvis maestro nestokoja humoro jausmo, turi šviesų protą ir gerą atmintį. O jo charizma ir vidinė energija net primena šventąjį, kuris nugyveno dorą gyvenimą ir, matyt, viską jame darė teisingai. Kaipgi kitaip paaiškinti tokį ilgaamžiškumą?