Autentiškas interjeras: art deco likučių paieškos iš Vilniaus nuvedė į Kauną

Kauno Ąžuolyno papėdėje, kur driekiasi tylios Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Mykolaičio-Putino gatvelės, nerasi namo, prie kurio nebūtų kokios nors memorialinės lentos, ženklinančios čia gyvenus ne vieną garsų tarpukario rašytoją, architektą, žurnalistą, politiką. Išsaugota ypatinga istorinė atmosfera privertė Dainių pamiršti, kas buvo daryta Vilniuje, ir atviliojo į senų magnolijų ir obelų paunksmę...

Būtent magnolijos, kaip ir autentiški kiemo vartai, preciziškai restauruojamas fontanas, taip pat namo kolonos, itališko stiliaus arkos, langų architektūra, palėpėje neseniai rastas šeimos nuotraukų albumas, – viskas čia išlikę nuo 1937-ųjų, kai kalvos šlaite įsikūrė garsiausias tarpukario Kauno architektas Stasys Kudokas, vienintelis tuometėje Lietuvoje šios srities mokslų daktaras, sėmęsis žinių Italijos Karališkojoje aukštojoje architektūros mokykloje Romoje. Jis turėjo licenciją projektuoti namus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, tačiau savo talentą aukojo Kaunui, ir šio architekto dėka miestas išvydo per šimtą keturiasdešimt moderno stiliaus pastatų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, jis patraukė į Vakarus, o beveik prieš tris dešimtmečius, gyvendamas Los Andžele, iškeliavo į amžinybę...

Jau įsikūręs Vilniuje, kai tik rasdavo laisvą dienelę, Dainius, anuomet dar vienišas vyras, pabėgdavo iš sostinės į Kauną, Žaliakalnį, kad pasimėgautų moderno architektūros šedevrais. Namas, kuriame nūnai įsigijo butą, jam buvo jau seniai žinomas, matytas ir apvaikščiotas.

Iki šiol kaskart praverdamas kiemo vartelius ir žvilgsniu prie jų palydėdamas bareljefinį akmenį, skirtą garsiausiam Kauno architektui, negaliu patikėti, kad gyvenu jo name.

„Lipu laiptais, šnervės gaudo kieme ant grotelių čirškinamų didkepsnių kvapą ir mąstau: „Kaip norėčiau čia pasitikti senatvę...“ Iki šiol kaskart praverdamas kiemo vartelius ir žvilgsniu prie jų palydėdamas bareljefinį akmenį, skirtą garsiausiam Kauno architektui, negaliu patikėti, kad gyvenu jo name. Skulptoriaus Broniaus Pundziaus motiną su vaiku vaizduojanti skulptūrėlė mus informuoja apie tai, kad architektas, švęsdamas įkurtuves, minėjo ir kitą progą: sulaukė vienintelės atžalos – sūnaus. Vėliau šis Amerikoje žuvo per autoavariją, tad, atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir atsiradus galimybei namą susigrąžinti, to padaryti tiesiog nebebuvo kam. Senieji kauniečiai yra pasakoję, kad Stasio Kudoko žmona buvusi aktorė, tad vienas erdvus kambarys buvęs su scena: čia vykdavę monospektakliai. Šeimininkui su šeima 1944-aisiais pabėgus į Vakarus, name trumpai buvo įsikūręs vokiečių karininkų štabas, o sovietų laikais butus dalijosi nomenklatūros atstovai. Tiesa, statinys dar buvo ideologinė priemonė miestą lankantiems turistams „paakinti, kaip prabangiai buržujai gyveno“. Ankstesnių buto šeimininkų palėpėje rastas ir man perleistas Kudokų nuotraukų albumas aiškiai iliustruoja juos buvus pasaulio piliečiais – kur tik nekeliauta: Paryžius, Roma, Berlynas, Kanai...“

Žaliakalnio lobiai

„Iš Alytaus į Kauną, į meno mokyklą, atvažiavau mokytis medžio apdailos specialybės būdamas šešiolikos. Mačiau, kaip su antikvariniais baldais dirba restauratoriai, tačiau tada apie jokį art deco neturėjau žalio supratimo. Apskritai šis miestas ypatingo įspūdžio nedarė – reikėjo subręsti, pakeliauti po pasaulį, kad įvertinčiau europinį jo unikalumą.

Estetinį požiūrį į senų baldų išskirtinumą ugdė dar ir skulptūros studijos VDA. O kai prieš penkerius metus aplankiau vieno draugo močiutės butą Žaliakalnyje ir pamačiau art deco stiliaus šviestuvą, apstulbau. Prašiau parduoti. Draugas sutiko, bet su sąlyga, kad sykiu nupirksiu visus gerokai sudėvėtus miegamojo baldus. Sutrikau, nes buvo nepigu, kita vertus, neturėjau, kur jų dėti, nes Vilniuje nuomojau nedidelį butą. Tačiau noras įsigyti šviestuvą buvo stipresnis už bet kokias dvejones. Niekur kitur neįsivaizdavau jo kabančio – tik Kaune, tik moderno laikotarpiu statytame name. Vėliau tuos baldus atidaviau restauruoti ir per juos atsidūriau ten, kur šiandien esu ir ką veikiu: užsiimu verslu, susijusiu su autentišku baldų restauravimu, ir jaučiuosi pamišęs ne tik dėl tarpukario, bet ir dėl šiuo metu itin madingo septintojo dešimtmečio baldų stiliaus.

Šiandien esu išsiugdęs tokį estetizmo poreikį, kad bet kokioje aplinkoje man sunku ir dirbti, ir susikaupti, ir tiesiog būti.

Šiandien esu išsiugdęs tokį estetizmo poreikį, kad bet kokioje aplinkoje man sunku ir dirbti, ir susikaupti, ir tiesiog būti; gali erzinti ne vietoje padėti daiktai, chaosas ant stalo. Gali laukti begalė neatidėliotinų darbų, tačiau jei užsispirsiu, kad reikia iš palėpės ištraukti, pavyzdžiui, toršerą, jį nuvalyti, sutvarkyti, pirmiausia imsiuosi būtent šio malonumo. Daugelį baldų atnaujinimo darbų patikiu auksarankiams meistrams, tačiau seku, kad būtų išsaugota kiekviena autentiška detalė, pats parenku gobelenus. Bendraudamas su sendaikčių pardavėjais, namų, butų savininkais, išlaikiusiais tarpukario interjerus, matau, kaip bėgant metams antikvarinių daiktų mažėja, o žmonės, tarp jų gyvenantys ištisus dešimtmečius, kartais net nevertina to, ką turi. Esu išgirdęs ir graudžią iki skausmo istoriją, kai vienas žmogus, pardavęs smetoninį staliuką, paklaustas, gal dar ką nors turi, prasitarė, kad prieš penkerius metus tokių daiktų krūvos gulėjo – nešė aplinkiniai, nes jis vienintelis kvartale malkomis krosnis kūreno ir taip visą namą šildė…

Rudenį Kauno karininkų ramovėje, beje, suprojektuotoje architekto Stasio Kudoko, kurio name gyvenu, surengiau interjero parodą „Art deco Kaune 1919–1940. Namų jausmas“. Joje pavyko parodyti žymiausio tarpukario Lietuvos baldų dizainerio Jono Prapuolenio kūrinių. Pats nesitikėjau, kad projektas bus toks populiarus. Po parodos atsitiko taip, kad ne aš tęsiu daiktų paieškas, o daiktai manęs ieško. Vis atsiranda žmonių, kurie patys kreipiasi, norėdami padovanoti senų baldų, tikėdamiesi, kad šie atsidurs saugiose rankose ir taps muziejine vertybe. Taip, pavyzdžiui, į mano kolekciją iš kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus namų pateko art deco stiliaus šviestuvas.“

Sigitos žvilgsniu

Žurnalistė Sigita Purytė dešimtmečiu vyresnį Dainių sutiko per vieną interviu verslo investicijų tema. Skulptorius ją šiek tiek nustebino gana neįprastu atsakymu, kad investuoti reikia į tas verslo sritis, kurios krizės metu patiria didžiausią nuosmukį, o klestėjimo laikotarpiu ima sparčiai kilti. Susižavėjimas šiuo žmogumi ir meilė atėjo truputį vėliau.

„Man imponavo šio menininko santykis su žmonėmis: teko matyti, kaip jis dirba savo atidarytoje dailės reikmenų krautuvėlėje, kaip subtiliai bendrauja su klientais. Tiesa, susigyventi su vis augančiu Dainiaus pomėgiu istoriniams baldams (dėl aistros jiems pardavė verslą Vilniuje ir nėrė į Kauną) iš pradžių buvo keistoka: kaip įmanoma, apsistačius daiktais, kuriuos kadaise lytėjo nepažįstami žmonės, susikurti savo namų atmosferą; kaip neprisileisti jausmo, kad gyveni tarsi muziejuje. Tačiau mano profesinis smalsumas gilintis į žmonių istorijas leido daryti prielaidą: o kodėl gi ne? Juk buitis, namų aplinka taip pat yra neatsiejama tų istorijų dalis. Interjeras apie žmogų kartais gali papasakoti daugiau nei jis pats apie savo gyvenimą. Šiandien esu aktyvi dalyvė ir liudininkė to, ką Dainius daro. Kviečiamas apsilankyti kokiuose nors įdomiuose Kauno namuose, jis prašo, kad eitume drauge. Anksčiau nemokėjau vertinti nei stalo, nei kėdės, nei bufeto – visa tai atrodė kaip paprasčiausi baldai, kaip objektai, atliekantys elementarią funkciją, tačiau išsiugdžiau ir pastabumą, ir tam tikrą jautrumą aplinkai.

Iš pradžių kai kurie sovietiniai septintojo dešimtmečio baldai, kuriuos draugas irgi kolekcionuoja, man kėlė negatyvių emocijų, priminė socialinę neteisybę, nes esu girdėjusi, kaip prekių deficito laikais tų daiktų žmonės gaudavo per vadinamąjį blatą, tiksliau, kone per kraują. Vaikščiodama su sužadėtiniu po laikinąją sostinę, regis, skaitau gerą architektūros istorijos vadovėlį. Kai kažkada Dainius garsiai samprotavo, kur norėtų gyventi, jei turėtų kelis milijonus, jo atsakymas buvo vienintelis – Kaune.“