Nuotakos portreto meistras Eigirdas Scinskas su žmona Monika, jo įkvėpėja ir kūrybos vadybininke, nuo balandžio iki spalio sukasi tarp Italijos ir Prancūzijos, taip pat keliauja po kitas šalis. Vilose, viešbučiuose, pilyse fotografuodamas vestuves, Eigirdas labiausiai pasiilgsta savo namo Skaidiškių kaime su vaizdu į pušyną. Čia jis gali atsidėti naujam pomėgiui – tapyti.
Televizorius Monikos ir Eigirdo namuose šiandien labiau atlieka juodo baldo nei transliavimo priemonės funkciją. O kažkada Eigirdas namuose laisvalaikiu įsijungdavo „Fashion TV“ – kaip foną. Taip jis įsitraukė į mados pasaulį.
Negana to, kai iš pusbrolio gavo dovanų vokiečių kilmės amerikiečių fotomenininko Helmuto Newtono kalendorių, plėšdamas kas mėnesį lapą po lapo ir klijuodamas juos ant sienos pastebėjo, kad tie darbai vis labiau prikausto žvilgsnį, kad be jų neįsivaizduoja interjero. Netgi keldamasis iš vieno buto į kitą tas nuotraukas atsargiai nuplėšdavo ir klijuodavo naujoje vietoje. Nuo šito ir prasidėjo savamokslio fotografo mokykla.
Istorinės prabangos paprastumas
Ėmęsis prieš dvylika metų fotografuoti madą, Eigirdas greitai suprato, kad komerciniai jos poreikiai įspraudžia į rėmus. Atrado vestuvių žanrą. Monika brandino mintį apie vyro darbą Vakaruose ir nuosekliai ieškojo galimų kelių: „Mačiau, kaip Lietuvoje gęsta jo kūrybiškumas. Suvokiau, kad Eigirdui reikia naujų iššūkių. Ir kodėl gi ne Italija? Susisiekiau su vestuvių planuotojais, vilų šeimininkais, rodžiau vyro darbų aplanką, stengiausi sudominti visomis galimybėmis.“
Pažintis su Vakarų pasauliu, galimybė patekti į istorines vilas, pilis, viešbučius stipriai veikė Monikos ir Eigirdo grožio supratimą. „Gėrėdamasis istoriniu paveldu mačiau, kad vakariečiai jau nuo senų senovės laisviau ir atsainiau vertina namų apdailą, jiems iki šiol nesuprantamas vadinamasis euroremontas, kai steriliai nuglaistomas kiekvienas kampas. Štai kodėl, kurdamiesi naujuose namuose, mudu su Monika palikome nelygintas sienas, užsakėme natūralių lentų stalus ir lentynas. Italijos ar Prancūzijos vilų šeimininkai vestuvininkus įsileidžia kaip į savo namus, kuriuose visi daiktai, visos dekoro detalės yra labai asmeniški – iš jų gali sužinoti visą pilies ar vilos savininko biografiją. Pavyzdžiui, kad ir iš laiptų, kurie surinkti iš senų ir gana skirtingų plytelių. O kokio žavesio interjerui teikia senas, tegu ir kinivarpų pažeistas medis! Tai man labai imponavo. Žmonės čia neskuba atsikratyti daiktų, kuriuose įrašyta šeimos ar giminės istorija. Namo remontininkai dirba lėtai lėtai – tarsi restauratoriai, atrodo, ištisus metus jie neužbaigs objekto: Lietuvoje juk esame įpratę, kad namas pastatomas vos ne per kelias naktis. Sykį apsistoję Šiaurės Vakarų Italijoje, viename Santa Margerita Ligurės viešbutyje, stebėjome, kaip dailinamas medžio, regis, platano, vainikas – ne pjūklais ir ne masyviomis sodininko žirklėmis, o mažomis žirklutėmis, panašiomis į siuvėjo ar kirpėjo. Prie vieno medžio šeši vyrai dirbo penkias dienas. Lėtos kūrybos manierą pritaikiau dailindamas savo namus.“
Ekstremali vestuvių situacija
Pradėjęs dirbti Italijoje ir Prancūzijoje, Eigirdas pastebėjo, kad jo konkurentais tampa ne tik italų, bet ir iš viso pasaulio čia suplūdę fotografai. Lemiamą vaidmenį vaidina net ne kaina, net ne darbo kokybė, o gebėjimas puikiai orientuotis situacijose, pagauti pačias įdomiausias akimirkas, sukurti fotosesiją ir pateikti užsakovams per dieną. Sutuoktinių poros paprastai negaišta laiko ilgai pozuodamos, jos nestoviniuoja nei prie tiltelių, nei prie berželių. Vestuvių tempas labai dinamiškas, todėl fotografas privalo turėti ir menininko, ir reporterio talentą. Nieko negali reguliuoti – tik stebėti ir fiksuoti.
Neretai į vestuves važiuoji kaip į nežinomybę: nesi matęs nei jaunųjų, nei vietos, kur reikės fotografuoti, neturi jokio išankstinio scenarijaus.
„Pats turi mokėti judėti su fotokamera taip, kad nereikėtų stumdyti fotografuojamų objektų, – įsitikinęs Eigirdas. – Neretai į vestuves važiuoji kaip į nežinomybę: nesi matęs nei jaunųjų, nei vietos, kur reikės fotografuoti, neturi jokio išankstinio scenarijaus. Nuotakos portretai prieš santuokos ceremoniją, 3–7 minutės po ceremonijos, vadinamosios auksinės sekundės, – štai tiek laiko paprastai skiriama pozuojant, visa kita – tavo išmonė ir kadrų gaudymas. Viena tik aišku: vestuvių fotosesija susideda iš 400 klientams pateikiamų originalių nuotraukų. Be teisės sudrebėti rankai. Taip, streso būna, tačiau išmokau susikoncentruoti, kad darbui netrukdytų jokie pašaliniai veiksniai.
Štai praėjusį rudenį prie Komo ežero tuokėsi Honkongo milijardieriaus dukra. Nuotakos suknelę, kainuojančią vieną milijoną eurų, ištisus metus siūtą ir siuvinėtą brangakmeniais, taip pat kitas sukneles, batelius ir aksesuarus kūrė „Dolce & Gabbana Alta Moda“. Puotos metu, per tam tikras pauzes, buvo pakeistos šešios suknelės (jų kainos siekė daugiau nei po šimtą tūkstančių eurų), net lydinčių penkiolikos porų vaikinai tris kartus keitė kostiumus, dirbo dešimties stilistų komanda. Nuotakos apdarui fotografuoti buvo skirtos vos keturios minutės (nustačiau pagal fotokameros rodmenis). Jaučiausi lyg kare, suprasdamas neišmatuojamą atsakomybės svorį. Iki šiol tas vestuves prisimenu kaip didžiausią emocinę iškrovą. Susidarė įspūdis, kad tą dieną daugiausia streso patyrė nuotaka ir fotografas.“
Nepaisydamas ekstremalių aplinkybių, Eigirdas dar spėja užfiksuoti unikalių interjero ar eksterjero kadrų. Pavyzdžiui, sykį nuotakos bateliams fotografuoti ieškojo aplinkos ir vilos sode pamatė margaspalvėmis plytelėmis dekoruotus staliukų paviršius. Šis vaizdas vėliau jį įkvėpė nutapyti panašios stilistikos paveikslą. Beje, vilų sodai Moniką su Eigirdu žavi labiau kaip paveiksliukai nei kaip dendrologinė svajonė: patys save laiko urbanistais, tad pro namų langus matomas natūraliai augantis pušynas – tai, ko pakanka akiai.
Gamtos stichija ir namų ramybė Skaidiškėse
Monika sustyguoja vyro darbą taip, kad į vestuvių vietą – ar tai būtų vila kalnuose, miškuose, prie jūros, ar viešbutis Stambule, Versalio rūmai Paryžiuje – juodu atvyksta minučių tikslumu. Kosmopolitiškame pasaulyje nieko stebėtino, kad niujorkietis veda merginą iš Šanchajaus, vaikinas iš Naujosios Zelandijos – islandę, tačiau daugumą vestuvių dieną sieja vienas kuris nors geografinis taškas – dažniausiai Prancūzija ir Italija: čia tuoktis madingiausia.
„Sykį fotografuojame japonės, vilkinčios kimono, ir italo vestuves, kitą dieną mūsų fotoobjektyve – nuotaka iš Šri Lankos, pasipuošusi „Giorgio Armani Prive“ suknele, ir tik dėl mamos šventos ramybės kelioms akimirkoms apsigaubia auksu siuvinėtu sariu. Aš šį apdarą pagyriau – juk dieviško grožio daiktas, o nuotaka nuo mano komplimento net susiraukė“, – prisimena Monika.
Kūrėjų porai yra tekę vieną dieną keliauti visomis galimomis transporto priemonėmis: lėktuvais, traukiniais, automobiliais, laivu. Ekstremaliausia kelionė Monikai su Eigirdu buvo Sicilijoje, Taorminos mieste, kai po vienų vestuvių turėjo vykti į kitas – per Romą į Veneciją. Užklupo tokia liūtis, kad purvo lavina veržėsi į apartamentus, kuriuose gyveno, nuo šlaitų plaukė palmės. Taksi privažiuoti negalėjo, tad brisdami per piltuvėlio formos reljefą iki pusės išsimurkdė purvuose, laimei, virš galvų neštus fotokamerą ir lagaminą išsaugojo sausus...
Nuo pavasario šeima apsistoja strategiškai patogiausioje, jau pamėgtoje vietoje – Toskanoje, dažniausiai Florencijoje, nes iš čia ir Italija, ir Prancūzija lyg ranka pasiekiamos. Per ketverius tarptautinio darbo metus į gyvenimą palydėjo daugiau nei šimtą nuotakų.
Kai nefotografuoja ir neretušuoja jau padarytų nuotraukų, Monika ir Eigirdas kone visą laisvalaikį skiria galerijoms, muziejams lankyti. Dėl geros ekspozicijos jie netingi iš Florencijos nukakti į Veroną, iš Nicos – į Kanus. O kur dar antikvarinės krautuvėlės? Jose rado kone viską, ko reikėjo jaukiems namams Skaidiškėse. Laikotarpis, kai, saugodami šviestuvus, su pilnais lagaminais grįždavo iš kelionių, buvo vienas smagiausių poros gyvenime.
Užsieniečiai neįsivaizduoja savo erdvių be paveikslų – priklausomybė nuo jų perduodama iš kartos į kartą.
Namai – ideali vieta Eigirdui tapyti ir atitrūkti nuo fotografijos. Dažnos viešnagės Vakaruose jam išugdė didelį dailės poreikį – ne tik tapyti, bet ir dekoruoti savo abstraktaus meno darbais namus. „Užsieniečiai neįsivaizduoja savo erdvių be paveikslų – priklausomybė nuo jų perduodama iš kartos į kartą. Pagal tai, kas kabo ant sienos, ne tik sprendžiama apie šeimininko estetinius pojūčius ir piniginę, bet ir vertinamas jo emocinis pasaulis, santykis su humoru“, – savo pastebėjimais dalijasi Eigirdas.
„Kai pažadintas sapno vyras pakyla iš miegų ir eina piešti kokio nors eskizo, suprantu, kad jį šiuo metu yra apėmusi aistra – paveikslų. Eigirdas sako, kad, stovėdamas prie tapomo darbo, akivaizdžiai jaučia kylantį pulsą – iki 140 – tarsi bėgtų ristele. Sunku įsivaizduoti, kad man taip nutiktų besidomint mados istorija (esu pametusi galvą dėl mados albumų) ar ką nors skanaus gaminant virtuvėje. Beje, viena, ko labiausiai pasiilgstu, būdama kelionėse, – tai savo virtuvės. Šaltuoju metų laiku gyvendami Lietuvoje jaučiamės, tarsi turėtume labai ilgas atostogas: namuose taip gera, kad kartais ištisas dienas iš jų net nosies neiškišame,“ – pasakoja Monika.
