B.Vizgirdienė mini 42 metus santuokoje – apie vyrui diagnozuotą sunkią ligą ir kodėl graudinasi: „Būsiu atvira“

Birute, kaip sutikote santuokos metines?

Šiemet santuokos metines sutikome neįprastai. Sutapo, kad sūnus su marčia atvyko iš Amerikos į Lietuvą ir užsuko pas mus į svečius. Nors jie nevažiavo specialiai mūsų sukaktuvėms, sūnus pasakė: „Mama, užsuksime, atvešiu lauktuves.“ Taip ir gavosi graži bendra vakarienė su ilgais pokalbiais.

O įprastai su vyru vestuvių metines paminime dviese, be jokių didelių susibūrimų – nueiname į restoraną, pasikalbame apie santuokos metus. Taip planavome ir šiemet. Man gimtadieniai ir vedybinės sukakties šventimas yra tos progos, kai norisi pabūti asmeniškai ir ramiai. O jau kitą dieną – gali atvykti ir draugai, pasveikinti, pasibūti. Kiek aš atsimenu, nuo pat santuokos pradžios laikėmės tokios tradicijos. Ir gal net netinka žodis „laikydavomės“ – tai buvo natūralus troškimas pabūti dviese.

Tai net „apvalesnes“, rimtesnes sukaktis sutikdavote tik dviese?

Dažniausiai taip. Gal tokį troškimą aš atsinešiau iš šeimos. Mano tėvai buvo emigrantai – jie septynerius metus praleido pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o vėliau ir Amerikoje. Kad užtikrintų stogą virš galvos, jie turėjo labai daug dirbti, tad beveik nebūdavo galimybių ramiai praleisti laiko su šeima ar dviese. Todėl mano mama dažnai sakydavo, kad geriausios šventės jai tuomet, kai mes esame tik šeimos rate arba jie yra su dviese su tėčiu. Galbūt tas požiūris ir persikėlė į mane, nes aš šventes išties mėgstu švęsti ramiai, tik su vyru.

Sakote, kad per metines susėdate su vyru ir apmąstote santuokos metus, dalijatės prisiminimais. Tai paklausiu – kokie buvo jums pastarieji metai?

Šįkart tiek daug neprimąstėme, nes turėjome svečių (nusijuokia). Su sūnumi ir marčia kalbėjome bendresnėmis temomis, bet jiems išėjus, su Rimtautu įsipylėmė po taurę šampano, kurio vaikai padovanojo, ir abu vienbalsiai Nusprendėme – kaip gerai, kad šios metinės buvo kitokios, kad Nėjome į restoraną ir pabuvome su šeima. Pasijutome labai laimingi.

Nežinau, kaip tai apibūdinti, bet man šeimos vertybės iškyla į paviršių, kai esi su savo artimaisiais, o ne tarp daugybės žmonių. Nors mano šeima ir yra didelė, mes dažnai susirenkame per Kūčias – būname apie 40 žmonių prie stalo. Deja, kadangi dabar pastoviai gyvenu Lietuvoje, ne visada galiu ten nuvykti per šventes.

Girdžiu, jog ilgitės šių pasibuvimų.

Tikrai labai. O šiais metais, jei tik visi galėtų susirinkti, prie stalo jau būtų 41 žmogus – mano dukterėčiai prieš tris mėnesius gimė antras sūnelis. Mūsų šventės, ypač Kūčios, yra tiesiog nuostabios – kaip iš kokio lėto filmo. Visi susėda prie U formos stalo, suaugusieji viename gale, jaunesni – kitame. Po metų, matydamas, kaip keičiasi vietos, pamažu jaunimas pereina į suaugusiųjų pusę. Žiūrint, kaip laikas bėga, matai, kaip pinasi gyvenimo istorijos, kaip atsiranda ir dingsta jaunimo meilės. Tai labai gražu, matyti, kaip šeimos nariai auga ir keičiasi.

Aišku, mūsų šeima nesusirenka taip tankiai, nes visi išsibarstę, bet Kūčioms mano mamytė visada sakydavo, kad svarbu, jog visi susirinktų kartu...Labai sunku, kad to dabar nepavyksta, jautru apie tai kalbėti. Graudinuosi.

Ar jau seniai viešėjote Amerikoje?

Senokai. Amžius jau daro savo, man tampa vis sunkiau keliauti vienai. Jau vien tas skrydis iki Kalifornijos yra labai ilgas, o kur dar persėdimai – visa kelionė užtrunka ilgiau nei parą. O ir mano vyras prieš dvejus metus susirgo nepagydoma liga, todėl aš jau dabar ne taip tankiai keliauju. Bet būsiu atvira – beprotiškai pasiilgstu šeimos, dukros, sūnaus… Jau ir mano abu anūkai yra vedę… Sakiau jiems, kad dabar jų eilė vykti pas mus. Šią vasarą ir sulauksime svečių. Bet taip, tenka pratintis prie pasikeitusios realybės.

O gal galiu paklausti, su kokia liga susidūrė jūsų vyras?

Jam yra idiopatinė plaučių fibrozė. Tai reiškia, kad ant plaučių atsiranda tokie randai, kurie palaipsniui sunkina kvėpavimą. Dabar jam sunkiau ir vaikščioti, ir sėdėti, todėl tenka pamiršti keliones. Esame truputėlį suvaržyti ir daugiau laiko praleidžiame namuose.

Sunkios ligos diagnozė yra smūgis ne tik pačiam asmeniui, bet ir jo artimiesiems. Kaip jums pačiai pavyko susitaikyti?

Rimtautas visą gyvenimą buvo toks energingas, linksmas, o dabar, kai matau, kaip liga keičia žmogų... Labai keista, labai sunku, kartais graudu, pergyvenu. Tačiau per tuos dvejus metus apsipratau. Priėmiau tą faktą, kad yra taip, kaip yra, ir stengiuosi pakelti jam ūpą, kiek tik galiu.

Žinoma, žinau ir tai, kad reikia pasirūpinti ir savimi. Pavyzdžiui, užsirašiau į dailės pamokas. Tai labai padeda – tris valandas, kol būnu pamokoje, visi rūpesčiai tarsi išnyksta. Po pamokų grįžtu namo linksma, patenkinta, parodau jam savo paveikslus, ir jis džiaugiasi matydamas mano progresą.

Bet tai yra nepagydoma liga ir nieko nepakeisi, todėl belieka išmokti su tuo gyventi. Vis dėlto ir dabar turime savo džiaugsmų. Vakare, kai jau pavargstame, įsijungiame televizorių ir žiūrime kelionių vaizdo įrašus. Kai buvome sveiki ir jauni, išmaišėme pasaulį, todėl taip gera prisiminti tuos laikus: „O, žiūrėk, čia ta pati gatvė, kur sėdėjome, čia gėrėme vyną, čia vakarieniavome su vaikais“. Tokie prisiminimai sušildo. Bet vis tiek reikia priimti viską, ką Dievulis duoda, ir su tuo susigyventi. Gyvenimas yra labai gera mokykla ir visko, ko tik reikia išmoko.

Su vyru atšventėte jau 42-ejus santuokos metus, tai, spėju, ne tik gyvenimas, bet ir santykiai pamokų nestokojo.

Tikrai buvo visko (šypteli). Kaip sakoma, kiekvienoje santuokoje būna tiek gerų, tiek sunkių etapų, bet būtent tie etapai moko ir formuoja mus. Aš visą gyvenimą mokausi iš savo patirčių: iš tėvo, iš pirmo vyro, iš dabartinės santuokos, matau, kaip keičiuosi.

Štai anksčiau būdavau linkusi nutylėti, nusileisti, priimdavau viską taip, kaip yra, bet dabar, sulaukusi senatvės, leidžiu sau tiek nenusileidinėti. Juokais net sakiau vyrui: „Baigėsi tavo geri laikai – dabar mano eilė.“ Tai dabar darau tai, ko pati noriu, ir nematau tame nieko blogo (šypteli).

O kaip Rimtautas reagavo į šį jūsų elgesio pokytį? Įsivaizduoju, kad jam galėjo būti šokas.

Oi, jam tikrai buvo sunku (juokiasi). Pirmi dveji metai buvo didelis iššūkis. Manau, jis labai nustebo, kai pradėjau priešintis, nes daugiau nei trisdešimt metų visada nusileisdavau. Draugai dažnai klausdavo: „Kodėl tu visada nusileidi?“ O aš tikėjausi, kad viską galima laimėti švelnumu. Laukiau, laukiau… bet ne viskas taip veikia (juokiasi).

Tai nereiškia, kad tapau nemeili, bet labiau ginu ir savo ribą – dabar jaučiuosi daug geriau, nes darau tai, ką noriu, ką jaučiu esant teisinga. Kai pagalvoju, galėjau tai suprasti ir daryti anksčiau, bet viskam savas laikas.

Per bendrus santuokos metus prisiderinote vienas prie kito, bet jūsų santykių pradžia buvo su tam tikrai „pabuksavimais“. Jums Rimtautas juk ne iškart patiko?

Oi, tikrai ne iškart susižavėjome vienas kitu (juokiasi). Pirmą kartą vyrą pamačiau pirmojoje Čikagos šokių šventėje. Rimtautas šoko pačiame priekyje, negalėjai nematyti – jis tikrai puikus šokėjas. Bet tada manęs nepavergė.

Antrą kartą, kai jį mačiau, buvo labai nemaloni situacija. Mano tėvai įsigijo restoraną, kuriame aš kurį laiką darbavausi. Ir jūs įsivaizduokite, jis mane ten užgavo. Buvo toks srautas, nespėjau aptarnauti vienuolikos staliukų ir jis atsisėdęs tik burbėjo: „Kas čia darosi, kodėl čia taip lėtai patarnauja?“ Jeigu tą dieną man kas būtų pasakę, kad ateityje tas jaunuolis bus mano vyras, būčiau nė už ką nepatikėjusi (juokiasi).

O trečią kartą Rimtautas mane pamatė operetėje „Čigonų baronas“. Man po kurio laiko jis pasakojo, jog jam iškart širdyje kažkas suvirpėjo (juokiasi). Tuo metu aš jau buvau išsiskyrusi, jis taip pat jau skyrėsi su žmona. Paguosdavome vienas kitą. Tie bendri išgyvenimai suartino. Labai vienas kitą įsimylėjome.

Rimtautas mane pavergė savo atkaklumu ir kantrybe. Nesvarbu, kiek kartų aš jam sakiau ne, jis vis tiek nenuleido rankų. Buvo kitų vyrukų, kurie kviesdavo kavos ar vakarienės, o jiems atsakius neigiamai, iškart nusisukdavo. O Rimtautas – ne. Tada ir pagalvojau, kad tokiu vyru galima pasitikėti. Nors iš pradžių niekas mūsų santykiais netikėjo – net draugai sakydavo, kad neištempsime metų. O štai – 42-eji santuokoje (šypsosi).

Išties labai graži sukaktis. Ko tądien palinkėjote sau?

Tik sveikatos. Nieko mums daugiau nereikia. Norisi gražiai ir laimingai pagyventi dar bent kelis metus. Tik tiek.