Prieš dvidešimt penkerius metus mecenatė, buvusi operos solistė Birutė VIZGIRDIENĖ su vyru verslininku Rimtautu Vizgirda paliko namus Amerikoje ir atsikraustė gyventi į Vilnių. „Mes ypač ryškiai matome visus čia įvykusius pokyčius – per ketvirtį amžiaus Lietuva stipriai pasikeitė. Nuo labai reikšmingų dalykų iki visai nežymių smulkmenų“, – neslepia ponia Birutė.
Turbūt artimuosius ir draugus nustebinote, kai 1998 metais apsisprendėte į Lietuvą vykti nebe atostogauti, o nuolat gyventi.
Ko gero, visa mano karta, užaugusi išeivijoje, puoselėjo neapsakomai didelį norą bent kartą gyvenime aplankyti Lietuvą. Gyvenome savo tėvų svajone, kurią jie mums puoselėjo nuo vaikystės: „Jei ne mes, tai jūs, vaikai, turite grįžti į tėvynę.“ Augome nuoširdžiai mylėdami Lietuvą, net tie, kas jos neprisiminė ar gimė jau išeivijoje. Daug kas sakydavo, kad sulaukę pensijos kelsis į ją gyventi. Aišku, kai pensija ateidavo, ne visi jau taip labai skubėdavo grįžti. Šeima, namai, draugai stipriai pririša žmogų ten, kur jis suleidžia šaknis.
Esu buvusi Lietuvoje du kartus sovietmečiu. O nuo tada, kai 1990-aisiais šalis atgavo nepriklausomybę, su vyru jau dažnai atvažiuodavome, būdavo, net keliskart per metus. Rimtautas čia pradėjo nekilnojamojo turto verslą. Be to, 1998-ieji buvo laikas, kai Valdas Adamkus tapo Lietuvos prezidentu. Pažinojome jį dar Amerikoje, o per vieną priėmimą su Rimtautu jie išsišnekėjo: „Ko jūs laukiate? Atvažiuokite, mokate ir angliškai, ir lietuviškai. Daug naudos Lietuvai atnešite.“
Vieną dieną parėjęs namo Rimtautas tiesiai šviesiai pasakė: „Važiuoju gyventi į Lietuvą. Tu nori ar ne?“ Tai negi aš liksiu viena Amerikoje? Juo labiau kad vaikai jau buvo suaugę, sukūrę šeimas. Operos dainininkės karjerą baigiau būdama 58-erių ir jaučiausi viena koja jau įžengusi į pensiją (juokiasi).
Žurnalą „Legendos“ galite prenumeruoti arba skaityti internete: https://zmones.15min.lt/zurnalas/legendos/64
O čia jūsų laukė...
Daug visiškai naujų dalykų, įdomūs kultūros ir muzikos pasaulio žmonės, išties kokybiškas gyvenimas. Tiesą sakant, manęs net šlapias lapkritis, nes kaip tik tą mėnesį atsikraustėme, neišgąsdino. Kad ir ne pačioje karščiausioje valstijoje paskutiniu metu gyvenome, man Lietuvos orai buvo tikras atokvėpis ir malonumas.
Nuo mažens klausydamasi tėvų pasakojimų apie Lietuvą, įsivaizdavau, kad ten viskas gražiausia, geriausia ir aukščiausio lygio. Įsivaizdavau, kad man atvažiavus žmonės sakys: „O, tu šaunuolė, kad grįžai į savo tėvynę!“ Bet realybėje neretai lydėjo skaudūs žodžiai: „amerikonka“, „svetima“... Rimtautui viskas atrodė paprasčiau, o aš pirmus metus vis verkšlenau: trys vaikai, anūkai, broliai ir sesuo, draugai – visi liko už tūkstančių kilometrų. Labai aiškiai jutau, kaip jų ilgiuosi. Man ir dabar, po dvidešimt penkerių metų, norėtųsi bent poros šeimos narių šalia – tada nieko netrūktų.
Kaip rinkotės čia namus?
Kadangi Amerikoje visur gyvenome užmiestyje, į namus Vilniaus pakrašty net nežiūrėjome. Be to, jie atrodė nejaukūs, tarsi bunkeriai iš cemento – sunkūs ir šalti. Norėjosi gyventi centre, todėl jau tada, kai atvažiuodavome tik trumpam, buvome įsigiję nedidelį dviejų kambarių butuką prie Operos ir baleto teatro: miegamasis, salonas ir maža virtuvėlė. Kai atsikraustėme gyventi nuolat ir parsisiuntėme baldus iš Amerikos, paaiškėjo, kad juos teks sukrauti į sandėlį, nes bute niekas netelpa.
Vis pasijuokdavau iš savęs: Amerikoje gyvenau name, kur buvo penki miegamieji, salonas, virtuvė, dar kelios patalpos – iš viso devyni kambariai, ir man vis tiek trūko vietos. O Lietuvoje užteko dviejų mažų kambariukų. Tačiau kai miegamasis virto Rimtauto darbo kambariu, saloną nuklojo popieriai ir dokumentai, supratome, kad reikia ieškotis erdvesnio būsto. Radome svajonių namus – butą Jakšto gatvėje. Tuo metu dauguma kūrė madingus modernius interjerus, o aš žavėjausi senu girgždančiu parketu, vintažiniais ir antikvariniais baldais.
Kai atsikraustėme gyventi nuolat ir parsisiuntėme baldus iš Amerikos, paaiškėjo, kad juos teks sukrauti į sandėlį, nes bute niekas netelpa.
Iš Amerikos parsivežti klasikiniai baldai tapo namų puošmena. Tiesa, tik gyvendamas nuolat imi pastebėti tai, į ką per trumpas atostogas neatkreipi dėmesio. Pavyzdžiui, kai reikėjo remontuoti įsigytą būstą, paaiškėjo, kad statybinių prekių parduotuvėse nelabai ko rasi. Būdavo, nuvažiuoji, išsirenki vonios plyteles, prieini prie pardavėjo pirkti: „Neturime!“ – „Tai kodėl pavyzdžių nenuėmėte?“ – „Nes kada nors juk atveš...“
Sunkiausia čia buvo susirasti sau veiklos. Buvau sumaniusi nerti į labdarą, pagalbą, savanorystę, paramą. Amerikoje tai įprasta, o čia žmonės dar nebuvo pasiruošę priimti pagalbos. Ir dar kokią pamoką gavau... Tuometiniam Operos ir baleto teatro vadovui entuziastingai dėsčiau: „Sakykite, ko reikia! Sutelksime pagalbą, surinksime reikiamų pinigų!“ Dariau tai Amerikoje, žinojau, kaip tokius renginius organizuoti. Bet man atsakė tiesiai šviesiai: „Ponia Birute, mes penkiasdešimt metų apsiėjome be jokios labdaros. Ir dar penkiasdešimt apsieisime.“ Pasirodo, užgavau orumą!
Žmonės tada labdaros idėjas priimdavo kaip žeminančią išmaldą. Ieškodama veiklos, pamenu, prašiausi ir ligoninėje dirbti: ateičiau ligonių pavalgydinti ar palydėti į reikiamą kabinetą. „Ką tu! Slaugytojos užsipuls – taip negalima“, – paaiškino man. Į mokyklą prašiausi: vaikams bent knygeles paskaityčiau, – irgi negalima. Pamenu, grįždavau namo ir verkdavau, kad niekam aš nereikalinga.
Laimei, viena draugė pasiūlė darbą – dėstyti šnekamąją anglų kalbą banko darbuotojams. Paskui jau išdrįsau įsteigti Operos paramos fondą, drauge su ambasadorių žmonomis pradėjome rengti tarptautinę Kalėdų mugę. Dabar esu pasinėrusi į veiklą, kaip padėti globos namuose augantiems vaikams gauti specialybę ir greičiau atsistoti ant kojų.
Sakote, per dvidešimt penkerius metus Lietuva stipriai pasikeitė. Kokią ją matėte tada ir dabar?
Turiu pasakyti, kad labiausiai pasikeitė žmonės. Anksčiau gatvėje retai kas nusišypsodavo. Buvome pratę Amerikoje: „Hi, how are you?!“ Ir šypsaisi visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems. O čia – rūškani veidai, žemėn nudelbtos akys... Atsimenu, pirmą kartą nuėjau į Katedrą mišių pasiklausyti. Per mišias Amerikoje, kai kunigas paragina palinkėti vieni kitiems ramybės, įprasta apsikabinti. Aš iš tos inercijos Katedroje atsisuku, kažkoks vyras šalia – apsikabinu, pakšt į vieną skruostą, pakšt į kitą. O jis net rankas ištiesęs atšoka nuo manęs: „Ponia, aš jūsų nepažįstu!“ Suprantu, santūrumas – lietuvių charakterio bruožas, bet kaip gaila, kad ramybės vis dar linkima pro sukąstus dantis, be šypsenos veide.
Vos atsikrausčius, pažįstami papasakojo, kad kažkur už Šiaurės miestelio yra ypatinga parduotuvė: važiuokite ten apsipirkti, visko turi. Bet aptarnavimas koks baisus... Ilgiausią eilę prieš mane atstovėjusi senutė paprašė dešros. „Sakykite, kiek gramų norite?“ – piktai burbtelėjo pardavėja. „Nežinau, kiek gramų... truputį...“ – sutriko senutė. „Tai kai žinosite, kiek norite, grįšite. Dabar kiti laukia!“ – dar pikčiau rėžė ir išvijo ją iš eilės. Apsisukau ir išėjau, nes irgi nežinojau, kiek gramų prašyti. Džiaugiuosi, kad dabar žmonės tapo malonesni, šviesesni, linksmesni.
Beje, visada pasakau komplimentą lietuvėms – kad ir ką dirbtų, kad ir kaip sunkiai gyventų, jos stengiasi atrodyti elegantiškos, susitvarkiusios, pasitempusios. Pamenu, atsikraustę į Lietuvą pasamdėme moterį, kuri tvarkytų namus ir ruoštų maistą. Atidarau duris įleisti darbuotojos – priešais mane dama su paltuku, skrybėlaite, apsiavusi aukštakulnius. „Olialia, – galvoju, – kažin kokia ji darbininkė bus...“ Nuėjo į vonią persirengti – išeina užsivilkusi chalatą, plaukus susirišusi, skarutė ant galvos – galima kibti į darbus.
Amerikoje daug kas kitaip: patogumas ten svarbiau nei elegancija. Pasiturinti amerikietė, eidama į parduotuvę, specialiai apsirengs paprasčiau, kad neįtartum, jog ji turtinga, ir kainų neužkeltum. Pamenu, kai ateidavau apsipirkti į Kalvarijų turgų, mane kažkaip visada apsukdavo su didesne kaina. Ir pas vieną siuvėją tas pats buvo: pasirodo, su bičiule vietine lietuve abi eidavome pas tą pačią, bet jai siuvėja pasiūdavo suknelę už šimtą litų, o iš manęs yra paėmusi net tris šimtus penkiasdešimt.
Kaip likimas jūsų šeimą nubloškė į JAV?
Buvo 1944-ieji, į Kauną ėjo rusai. Tėtis liepė mamai bėgti. Mane, dvejų su puse metukų mažylę, ir keleriais metais vyresnį brolį užmetė ant vežimo, važiuojančio iš Lietuvos. Pats turėjo likti sunaikinti kažkokių dokumentų, nes dirbo pogrindyje, rūpinosi partizanais. Mamai tada buvo vos dvidešimt treji. Pervažiavus Lenkijos sieną ją pasiekė žinia, kad tėtį suėmė. Mama mus su broliu paliko pas kažkokį vietos ūkininką. Liepė jam atsiklaupti ir prisiekti, kad jis mus užaugins ir mylės, jeigu ji negrįšianti. O pati sėdo į vežimą ir grįžo į Kauną.
Kadangi visur tvyrojo chaosas, mama sugebėjo sutarti su kažkokiu draugu, tėvą kalėjime perrengė moteriškais drabužiais ir išvedė. „Net nejutau, ar aš ką darau, ar ne... Tik turėjau padaryti viską, kas įmanoma. Kaip aš be jūsų tėvo būčiau gyvenusi...“ – vėliau pasakojo mama. Sėkmingai ištrūkę į Lenkiją, jiedu mus su broliu pasiėmė iš ūkininko ir jau visi atsidūrėme Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Ten pragyvenome septynerius metus, nes vieniši vyrai ir moterys greitai gaudavo leidimus į JAV, Kanadą ar kurią nors Europos šalį, o šeimai buvo sunkiau. Iš trijų šimtų stovykloje gyvenusių pabėgėlių likome gal septynios šeimos, bet pagaliau ir mums davė leidimą išvykti į Ameriką.
Suprantu, santūrumas – lietuvių charakterio bruožas, bet kaip gaila, kad ramybės vis dar linkima pro sukąstus dantis, be šypsenos veide.
Tėvelis buvo muzikas, nieko sunkaus nedirbęs, o Amerikoje gavo darbą cemento fabrike – reikėjo kelti didžiules cemento plokštes. Iškart dviejose vietose lūžo stuburas, ir jis liko neįgalus. Tik po pusės metų gydymo pradėjo vaikščioti pasiremdamas lazda. Mama turėjo per du darbus dirbti, kad turėtume stogą virš galvos ir maisto. Tėvelis likdavo namuose, prižiūrėdavo mus, kai grįždavome iš mokyklos, su botagu vydavo pamokų ruošti ar prie pianino skambinti. Buvo labai griežtas, stipriai per griežtas – nemokėjo vaikų mylėti ir auginti. Bijodavau net draugių pasikviesti namo, kad tik tėvas nesibartų.
„Nemanyk, kad tu graži, – sakydavo ir dar pirštu baksnodavo man į kaulėtus petukus. – Joks vyras tavęs nenorės. Tu esi kaulų krūva...“ O vyresnį brolį dar ir žiauriai mušdavo už menkiausią prasižengimą. Kai prisimenu savo vaikystę ir jaunystę... Todėl labai skaudu, kai girdžiu paniekinimus: „Ai, amerikonka... Bepigu jai taip gyventi, turi pinigo...“ Jei žinotumėte, kaip augau, taip nekalbėtumėte. Mes su vyru viską iki mažiausios smulkmenos daug dirbdami pelnėme patys – niekas nedavė ir nepadėjo už dyką. Aš į savo jaunas dienas visai nenorėčiau grįžti!
Mama ištisai dirbo: grįždavo apie trečią ar ketvirtą, pavakarieniaudavome ir ji išeidavo dirbti į antrą pamainą. Pareidavo vėlai naktį. Dešimčia metų vyresnį mūsų tėtį ji beprotiškai mylėjo: ištekėjo už jo vos septyniolikos, savo meilę rodydavo nusileisdama, gerbdama, guosdama, kalbėdama gražiausius žodžius. Man buvo jau septyniolika, mamai link keturiasdešimties, kai ji vieno po kito susilaukė dar dviejų vaikų – sūnaus ir dukters.
Džiaugėsi pagrandukais, bet jų užauginti nebespėjo. Stresas, rūpesčiai, gyvenimo sunkumai padarė savo: būdama keturiasdešimt aštuonerių sunkiai susirgo vėžiu. Jai pašalino krūtį, pusė kūno tiesiog puvo. Mirė būdama penkiasdešimt dvejų. Ji visą laiką svajojo dar pamatyti Lietuvą ir artimuosius. Nebepamatė. Tėtis po jos mirties pragyveno dar du dešimtmečius, iki paskutinės dienos kaimynių našlių puoselėjamas ir prižiūrimas... Tik netekęs žmonos suprato, ką ji dėl jo visą gyvenimą darė...
Ko gero, visa mūsų karta, kurią karas išblaškė į skirtingas šalis, taip augo. Tėvams pirmiausia rūpėjo išgyventi svetimoje šalyje – nebuvo kada myluotis ir džiaugtis vaikais. Mes augome tarsi savaime. Nepamenu, kad tėvai būtų turėję laiko su mumis pasikalbėti, drauge ką nors veikti. Kaip kad mes dabar su dukra: kai atvažiuoju į Ameriką, mudvi susiraitome ant sofos plepėti, pasidarome skanėstų, įsijungiame filmą ar į parduotuves drauge einame... Iš mamos, bajoraitės, išmokau tik vieną pamoką: „Niekada nenusileisk iki priešo ar tau kenkiančio žmogaus lygio, nenusižemink.“
Kiek namuose būdavo kalbama apie Lietuvą?
Kasdien. Apskritai namie privalėjome kalbėti tik lietuviškai, jokių angliškų žodžių nepainioti. Turėjau seną vadovėlį apie Lietuvą su nespalvotais paveiksliukais. Tokią ją ir įsivaizdavau: sodybos sukrypusios, girios, jokių miestų, mašinų...
Pirmą kartą į Lietuvą atskridau dar su pirmu vyru 1972 metais. Patyriau šoką po šoko... Kai atsidarė lėktuvo durys, ant trapo iš abiejų pusių stovėjo po vyruką – tokio amžiaus kaip mano sūnūs – visai dar pienburniai, – su šautuvais rankose. Pasus tikrino toks pat jaunuolis – ilgai tyrinėjo mano veidą ir paso nuotrauką. O aš viduje kiekvieną sekundę miriau... Paskui šoką keitė pyktis! Mes turėjome leidimą tik penkias dienas būti Lietuvoje. Viena diena prapuolė, nes lėktuvas kažkodėl neskrido, liko vos keturios dienos tėvynėje...
Ir va toks pienburnis pasų patikros poste ar bet kas, kam pasirodyčiau įtartina, galėjo nuspręsti, kad išvis nebūčiau įleista į šalį. Visgi praleido. Pamenu, nuo to streso baisiai užsinorėjau į tualetą. Įbėgau į kabiną – užrakto nėra. O smarvė... Sėdžiu aš ant sosto, viena koja įsispyrusi laikau duris, kad neatsidarytų, ir matau, kaip valytoja plauna grindis su apsuktu ant šluotos skuduru ir pro durų apačią kiša tą šluotą į mano kabiną. Dar baksnoja į batą, kad kojas pakelčiau! Mano viena koja ir taip jau ore – užrėmusi duris laiko, teko kelti ir antrą. Po viso šoko ir pykčio mane suėmė tiesiog isteriškas juokas!
Kaip jums pavyko tais gūdžiais sovietmečio laikais atvažiuoti?
Dar 1971 metais kreipiausi dėl vizos. Vilniaus universitetas paskelbė, kad priima išeivius, kurie norėtų patobulinti lietuvių kalbą. Užpildžiau dokumentus, bet gavau neigiamą atsakymą. Paskui sužinojau, kad atsakydavo dažniausiai aktyviems lietuvių bendruomenės nariams, o aš dalyvavau skautų ir ateitininkų veiklose ir chore dainavau, ir mokytojavau. Kažkas patarė pasitraukti iš visų veiklų, ir kitais metais vėl kreipiausi dėl leidimo atvykti į Lietuvą – aplankyti giminių. Tąkart jau leido – penkioms dienoms.
Mama ir tėtis dar buvo gyvi, bet nevažiavo: mama jau sunkiai sirgo, o tėvas bijojo, kad jį sulaikys ir įkalins. Pirmą kartą skrisdama į Lietuvą tikėjausi pamatyti tas sodybas iš savo senos lietuviškos knygelės. Bet pamačiau tik giminaičius Vilniuje. Mums neleido pakeliauti po Lietuvą, net po Vilnių per daug vaikščioti nebuvo galima: gimines galėjome priimti tik „Lietuvos“ viešbutyje, kur paprastai būdavo apgyvendinami užsieniečiai. Į Kauną nuvežę autobusu leido vos keturias valandas pabūti – pamatyti centrą ir vėl į autobusą, atgal į viešbutį Vilniuje.
Antrą kartą į Lietuvą atskridau 1986 metais, jau buvome su Rimtautu. Tada dar irgi visur reikėjo gauti leidimus, bet galėjai justi šiek tiek laisvės. Tokiam pažįstamam dailininkui Remigijui Jusioniui pasiguodžiau, kad pirmą kartą viešėdama nemačiau nieko, net eilėraštyje aprašytos pelėsiais ir kerpėmis apaugusios Trakų pilies. „Birute, nuvešiu, bet turėsi važiuoti atsigulusi ant užpakalinės automobilio sėdynės, kad niekas nematytų. Rimtautas galės sėdėti priekyje“, – pasiūlė. Leidimo nuvažiuoti į Trakus mes tiesiog nebūtume gavę. Du vyrai automobilyje niekam nesukėlė įtarimų ir man pavyko pamatyti tada dar nebaigtą restauruoti pilį.
Apie tas pirmąsias išeivių keliones į sovietinę Lietuvą buvo dvejopa nuomonė. Vieni sakydavo: „Nevažiuokite, nes galite negrįžti.“ Kiti manė, kad esame išdavikai, nes vykstame į komunistinę šalį. Ir atvažiuojančius iš Lietuvos priimdavo kaip brangiausius svečius, nors viduje krebždėdavo mažytė abejonė: įdomu, kokį dokumentą pasirašė, kad juos čia išleido?.. „O, iš Lietuvos! Pasikviesk, atsivesk pas mus būtinai...“ – tarpusavyje net konkuruodavome, pas ką apsistos atvykėliai. Vienas dailininkas pas mus su Rimtautu yra gyvenęs du mėnesius, operos solistas – turbūt keturis. Atverdavai visas duris, kad tik galėtum pasiklausyti žmogaus iš Lietuvos pasakojimų ir taip prisiliesti prie tėvynės.
Ar jūsų tėvas į nepriklausomą Lietuvą buvo sugrįžęs?
Du kartus. Kai pirmą kartą atvažiavo, ilgai žiūrėjo, tylėjo, paskui pasakė: „Nusigyveno Lietuva...“ Jis juk visus tuos penkiasdešimt metų išeivijoje gyveno jaunystės prisiminimais. Antrą kartą jau daugiau pavažinėjo po Lietuvą, daug kuo pasidžiaugė. Buvo dėl ko ir burbėjo: „Tiek daug bernų su džinsais. Ir Lietuvoje tie prakeikti džinsai visur...“
Kai amerikiečiai draugai ar artimieji pradeda baksnoti į kokius nors nesklandumus ar klaidas Lietuvoje, iškart puolu ginti tėvynės: „Palauk. Viskam reikia laiko.“
Kokios iliuzijos sudužo pradėjus čia gyventi?
Kadangi atvažiavome būdami pensinio amžiaus, jau buvo sunku susikurti artimų draugų ratą. Ne kartą nusivyliau: kviečiu pas save į sodybą, joje turbūt pusė Lietuvos yra buvę, bet kad mus kur pakviestų... Nepykstu, gal truputį skaudu, kad žmonės galvoja: kaip čia „amerikonką“ kviesi į savo kuklius namus. Kad žinotumėte, kiek visko esu mačiusi...
Dar labai ryškiai atsimenu, kad 1998 metais Lietuvoje absoliučiai nesijuto patriotizmo. Mokyklose ar įstaigose retai kur ant sienos kabojo Vytis ar trispalvė. Daug kur dar galėjai rasti užrašų rusų kalba. Pamenu, kaip Rimtautas pyktelėjo, kai po 1991-ųjų Operos ir baleto teatro lifte ar kažkur Seime dar užtiko nelietuviškų užrašų. „Nurimk, viskam reikia laiko...“ – kantriai aiškino bičiulis. Vėliau ir pati supratau: reikia laiko. Ir dabar, kai amerikiečiai draugai ar artimieji pradeda baksnoti į kokius nors nesklandumus ar klaidas Lietuvoje, iškart puolu ginti tėvynės. „Palauk. Viskam reikia laiko.
Tu pagyvenk Lietuvoje, pamatyk realybę“, – pasiūlau. Mažiausiai dešimt metų reikia pagyventi, kad suprastum šalį. Išmokau dažniau patylėti – kaip sakau, „nukandu“ norą bambėti, priekaištauti, mokyti, nes kiekvienoje šalyje – sava kultūra, taisyklės ir įpročiai. Atvažiavusiems iš kitur derėtų prikąsti liežuvį, nes čia – ne Amerika, Danija ar Vokietija, todėl negali norėti, kad būtų taip pat. Geriau matyti pliusus, o jų aš Lietuvoje radau daugiau nei kur kitur.
+7