Baleto legenda Petras Skirmantas: „Vis dėlto svarbiausia – artimi žmonės“

Petras Skirmantas
Remigija Paulikaitė
AA

„Išgyvenau labai skirtingų etapų. Buvo laikas, kai atrodė, kad karjera, baletas yra vienintelis gyvenimo tikslas, o visa kita – kažkur šalia. Tačiau kai išėjau iš teatro, kai likau vienas su mažais vaikais, suvokiau, kad to, į ką sudėjau visą savo gyvenimą, niekam nebereikia, kad greitai visi mane pamirš. Dievulis pamokė, kad vis dėlto svarbiausia – artimi žmonės“, – žvelgdamas pro savo namų langą į Vilniaus senamiestį sako baleto primarijus, pedagogas, choreografas Petras SKIRMANTAS.

„Neseniai grįždamas iš pajūrio aplankiau tėvų kapus Žemaitijoje, užsukau į gimtąjį Užventį. Paskambinęs sesei Genutei sakiau, kad nežinau, ko atvažiavau: juk tik apėjau aplink tuščią namą. Didelių sentimentų tam miesteliui lyg ir nejaučiu, bet tai – gimtinė, ten prasidėjo mano istorija“, – mintimis į praeitį grįžta šiemet šešiasdešimt penktąją sukaktį paminėjęs baleto virtuozas.

Būtent ten, toli nuo sostinės, jūs, tuomet trečiokas, supratote, kad norite būti baleto artistas?

Mokykloje pamačiau skelbimą, kviečiantį mokytis Čiurlionio menų mokykloje. Mane pakerėjo tą skelbimą iliustruojanti nuotrauka – vėliau išsiaiškinau, kad joje buvo užfiksuotas Vladimiro Jermolajevo šuolis balete „Vėtrų dievas“... Parėjęs namo tėvams pasakiau, kad noriu taip šokti ir aš. Iki tol tik polką trypiau šokių ratelyje, nesupratau, kas tas baletas. Užbūrė vaizdas, kad galima taip aukštai iššokti ir tarsi skristi.

Man buvo devyneri. Mama bandė atkalbėti, o tėvas liepė vežti į stojamąjį egzaminą: sakė, vis tiek nepriims, vaikas bent Vilnių pamatys, ir grįšite. Tačiau į mokyklą mane priėmė. Mama pasakojo, kad kai ją palydėjau į troleibusą, atsisveikindamas pradėjau verkti. Ji buvo jautri, bet ir griežta. Jei nenoriu čia likti, liepė pasiimti lagaminą ir kartu su ja važiuoti namo. Neišvažiavau. Gyvenau internate, viename kambaryje – dvylika visokio amžiaus vaikinų. Kasdien galėjome praustis tik po čiaupu, iš kurio bėgo šaltas vanduo. Į dušą bendrabučio rūsyje pagal grafiką patekdavome tik kartą per savaitę. Visko nutikdavo – kaip kariuomenėje, bet atrodė: kaip yra, taip gerai.

Skaitykite daugiau