„Išgyvenau labai skirtingų etapų. Buvo laikas, kai atrodė, kad karjera, baletas yra vienintelis gyvenimo tikslas, o visa kita – kažkur šalia. Tačiau kai išėjau iš teatro, kai likau vienas su mažais vaikais, suvokiau, kad to, į ką sudėjau visą savo gyvenimą, niekam nebereikia, kad greitai visi mane pamirš. Dievulis pamokė, kad vis dėlto svarbiausia – artimi žmonės“, – žvelgdamas pro savo namų langą į Vilniaus senamiestį sako baleto primarijus, pedagogas, choreografas Petras SKIRMANTAS.

Prieškario Kaune, Laisvės alėjoje ar „Aldonos“ kavinėje, sutikęs neaukštą, tvirtai sudėtą ūsuotą vyriškį su paprastais kailinukais ir auliniais batais, būtum pamanęs prasilenkęs su pasiturinčiu ūkininku, o ne vienu turtingiausių Laikinosios sostinės piliečių, Šančių karaliumi tituluojamu Sergejumi FANSTILIU (1884–1949).

Garsios menininkų giminės atstovė Aleksandra JACOVSKYTĖ nei studijuodama, nei vėliau dirbdama teatro dailininke nepamiršo vieno didžiausių savo pomėgių – fotografijos. Draugai, atsitiktiniai praeiviai, senamiesčio kiemai ir gatvės liko įamžinti daugybėje juostų. O metams lekiant paaiškėjo, kad menininkės užfiksuoti kadrai – lyg gerai išlaikytas vynas, su amžiumi įgyjantis vis didesnę vertę.

Ypatinga, įvairiabriaunė figūra. Vienas stipriausių filosofų, kada nors gyvenusių Lietuvoje. Iškilus XX amžiaus mąstytojas, Lietuvą vadinęs antrąja tėvyne. Visi šie žodžiai – apie filosofą, istoriką, medievistą Levą KARSAVINĄ (1882–1952). Nors minime profesoriaus 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, tačiau kiek yra žinančių, kokią reikšmę filosofas turėjo Lietuvai ir kodėl jo pavardę taip užsispyrusiai bandyta ištrinti iš istorijos?

Kaip žinoma, talentas nebūtinai eina koja kojon su politiniu nuovokumu ir sąžine, o į sistemos malonės rankas atsidavęs menininkas ne visada atrodo kaip sugniuždyta auka. Užtat savaime kyla nepatogus klausimas: kodėl visų dievinti genijai rinkosi blogio pusę? Deja, istorija negailestingai primena – kiekvienas kompromisas turi savo kainą.

Jos gali padėti smagiai praleisti laisvalaikį, tačiau taip pat – išvesti iš proto ir sugriauti gyvenimus. Gali padėti susikrauti turtus arba... juos iššvaistyti. Jos vaidina kine, įkvepia rašytojus ir poetus. Tampa geidžiamu kolekcionavimo objektu ar suvenyru. Kažkada jos buvo naudojamos vietoj pinigų, vėliau – kariaujant arba buriant. Kai kas iki šiol tiki, kad jomis galima išpranašauti ateitį ir nuspėti likimą. Net sunku patikėti, kiek vaidmenų bėgant amžiams žmonija suteikė paprastoms kortelėms su paveikslėliais ir skaičiais – ŽAIDIMO KORTOMS.

Pusę amžiaus LIBERACE (1919–1987) vardas Jungtinėse Valstijose įkūnijo tviskesį ir glamūrą. Pianistas vunderkindas tapo Amerikos šou žvaigžde, kai atsisakė klasikų tradicijų ir pradėjo rengti teatralizuotus pasirodymus sėdėdamas prie kandeliabrais puošto spindinčio rojalio, vilkėdamas baltus lapių kailinius su penkių metrų ilgio šleifu. Toks Liberace įvaizdis net Las Vegaso laikų Elvį Presley privertė pasijusti beveik vargšu.

Nedaug avalynės prekių ženklų gali papasakoti tokią per pusę šimtmečio skaičiuojančią sėkmės istoriją kaip „Dr. Martens“. Auliniai nuėjo ilgą kelią, tapdami jaunimo, alternatyvios muzikos ir maišto sinonimu. Kokia šių batų, patekusių į britų kultūros ir mados istorijos puslapius, paslaptis?

Kartais keliauti po pasaulį galima ir nepakylant nuo šventinio stalo – ragaujant seną istoriją ir tvirtas tradicijas turinčius įvairių šalių patiekalus. NICOS SALOTOS ar KIJEVO KOTLETAS, VIENOS ŠNICELIS ar makaronai su BOLONIJOS PADAŽU, o gal saldžios BERLYNO SPURGOS – kiekvienas kąsnis gali būti stabtelėjimas vis kitame Europos kampelyje.